Versta iš
http://www.socioniko.net/ru/articles/valu.html (įdomus ir kartu ginčytinas straipsnis)
Kvadrinės vertybės.
Psichologinės socialinės nelygybės šaknys V.V.Gulenko, 1999 03 09, Kijevas
Publikuota: «Socionika, metologija ir asmenybės psichologija», 2000, Nr. 2.
Būtent vertybė tarnauja
kaip bet kokios kultūros pagrindas ir pamatas.
................................................P.Sorokinas ĮvadasSvarbiausia integralinė grupės charakteristika yra susitelkimas. Susitelkimo įvertinimui socioninė metodologija siūlo ne mažiau keturių kriterijų:
1. Grupės narių vienijimasis bendru tikslu (idėjinis kriterijus). Maksimaliai pasiekiamas veiksenos nuostatoje.
2. Sensomotorinis dalyvių suderinamumas (sensorinis kriterijus). Matuojamas homeostato tipo prietaisais. Adekvačiausiai įsikūnija temperamentinėje grupėje.
3. Funkcinių-rolinių lūkesčių suderinamumas (loginis kriterijus). Labiausiai būdingas revizijos žiedui.
4. Vertybinis-orientacinis vieningumas (etinis kriterijus). Pilniausiai realizuojasi kvadroje.
Grupinės dinamikos procesas, t.y. grupės vystymąsis laike gerai parodo, kaip šie kriterijai paeiliui įsigalioja. Protogrupė, kaip pirmapradis žmonių konglomeratas, palaipsniui pradeda susitelkti ir praeina savo vystymęsi keturias pagrindines fazes:
• asociacija (bendro tikslo priėmimo etapas): suveikia idėjinis kriterijus,
• kooperacija (bendros veiklos patyrimo įgavimas): suveikia sensorinis kriterijus,
• autonomija (grupės vidinių vaidmenų pasiskirstymas, sudarantis patvarią struktūrą): į pirmą planą išeina loginis kriterijus,
• korporacija (fiksuojamos bendros vertybės, kas grupę daro uždara ir savipalaikančia): svabiausias tampa etinis susitelkimo kriterijus.
Šiame darbe aš detaliai išanalizuosiu būtent kvadrinę sociono posistemę, kuri, mano nuomone, yra žmonių bendrijų vertybinės-ideologinės bazės struktūrinis pavyzdys.
1. Bendra kvadrų charakteristika Kvadra, kaip į ją įeinančių sociotipų giluminių vertybių vienovė, yra sociono R-posistemė. Ji susistruktūruoja atsiskyrimo nuo savo dialektinės priešingybės – L-posistemės, arba revizijos žiedo - eigoje [2].
Pagal kombinatorinį-dichotominį metodą kvadra, kaip ir bet kuri kita grupė iš keturių sociotipų, aprašoma trimis dichotomijomis. Kadrinės dichotomijos yra, pirma, centriškumas/periferiškumas, antra, kolektyvizmas/individualizmas ir, trečia, kylantieji/besileidžiantieji.
Požymis centriškumas/periferiškumas (ryžtingieji/svarstantieji pagal Aušrą) primena tradicines vyriškas/moteriškas vertybes. Centrinės kvadros yra beta ir gama, periferinės – alfa ir delta. Šių priešingų elgesio tendencijų aiškinimo pagrinde glūdi nesąmoninga nuostata į priverstinę kooperciją centrinėse kvadrose ir savanorišką periferinėse [5].
Kitas kvadrinis požymis yra kolektyvizmas/individualizmas. Jo aiškinimo pagrinde glūdi kolektyviniai arba individualūs veiksmai, vertinami kaip bendragrupinė norma. Kolektyvistinėms kvadroms priklauso beta ir delta (aristokratai pagal Aušrą), individualistinėms – gama ir alfa (demokratai pagal Aušrą). Esant kolektyvizmui visuma aktyvesnė už savo dalis, o esant individualizmui, atvirkščiai, dalis aktyvesnė už visumą.
Pagal šias dvi skales, kurias mūsų tikslais patogu laikyti pagrindinėmis, tokiu būdu susidaro kvaternionas:
................................centriškumas
....................................|
..........................g a m a | b e t a
....................................|
..........individualizmas –––––---------- kolektyvizmas
....................................|
.............................a l f a | d e l t a
....................................|
...........................periferiškumas
Yra dar ir trečioji dichotomija – kylantieji/besileidžiantieji. Kylančiosioms kvadroms priklauso alfa ir beta, o besileidžiančiosioms – gama ir delta. Pagal Aušrą ši požymių pora vadinama linksmieji/rimtieji. Pirmiesiems nesąmoningai vyksta energetiniai procesai, o informaciniai suvokiami. Gi antrųjų dėmesys nukreiptas į energetiką, o informatika nueina į pasąmoninio-automatinio funkcionavimo sritį.
Jeigu tęstume biologinę analogiją, tai ši dichotomija primena skirtumą tarp jaunystės ir senatvės. Kylančiosios kvadros dėl savo psichologinės «jaunystės», orientuotos į ateitį, o besileidžiančiosios – į praeitį. Juk senėjimas – tai natūralus energijos praradimo procesas su tuo pat metu vykstančiu informacijos kaupimu.
Pagrindinė jaunųjų kvadrų problema – proto (L) ir jausmų (E) harmonija. Kaip sielos troškimus ir polėkius pajungti būtinumui ir dėsniams? Pagrindinė senųjų kvadrų problema visiškai kitokia –naudos (Р) ir santykių (R) harmonija. Kaip gauti naudos, nepažeidžiant moralės ir negadinant santykių?
Giliausia riba skiria būtent jaunas ir senas kvadras. Psichologiniu požiūriu – tai kartų konfliktas. Atskiro žmogaus viduje šitą lūžį psichologai aprašo gyvenimo vidurio krizės pavadinimu (keturiasdešimtmečių krizė).
Prieš dėstant toliau pasakysiu svarbią pastabą.
Reikia skirti, iš vienos pusės, kvadriškumą «pagal kraują» ir, iš kitos pusės, kvadriškumą pagal auklėjimą. Pirmasis reiškia, kad žmogus gimė atitinkamame tipe. Antrasis, kad jam sąmoningai įdiegta tos ar kitos kvadros pasaulėžiūra. Tarp kitko turimas omenyje auklėjimas plačiąja žodžio prasme – ne tiktai šeimoje, bet ir laiko dvasia, ne tiktai lėtas, pedagoginis, bet ir greitas, imprintuotas, per pasąmoninių programų įsirašymą šoko momentais.
Iš čia seka, kad jeigu žmogus atkakliai deklaruoja kokius nors įsitikinimus, tai jokiu būdu nereiškia jo priklausymo toms vertybėms atitinkančiai kvadrai. Dažnai būna atvirkščiai. Tas, kad garsiau už visus rėkia «laikykit vagį», pats yra susitepęs rankas.
Pateiksiu keletą istorinių faktų, iliustruojančių šią mintį. Ž.-Ž. Ruso davė pamokymus augančios kartos auklėjimui, tuo metu kai pats penketą savo vaikų atidavė į prieglaudą. N. Makiavelis skelbė pragmatinį cinizmą ir politinį lankstumą, pats gi buvo idealistu ir nerodė kokių nors gabumų intrigų menui.
Spręsti reikia ne pagal žodžius, o pagal darbus. Nei vienam žmogui dar nepavyko išvengti dramatiško skirtumo tarp žodžių ir darbų. Būtent todėl aš perspėju dėl primityvios-pozityvistinės psichosocialinių reiškinių traktuotės, dažnai sutinkamos tarp socionikų, turinčių techninį arba gamtamokslinį mąstymo tipą.
Kvadras aš nagrinėsiu jų socialinės įtakos mažėjimo tvarka.
2. Centriniai kolektyvistai 2.1. Socialinis-ekonominis aspektas.Betai – centrinių kolektyvistų kvadrai - būdinga visuomeninė (valstybinė) nuosavybė susijungusi su autoritarine valdžia. Toks derinys leidžia sujungti ir ilgai išlaikyti vienvaldystėje stambias teritorijas.
Šiai kvadrai norma yra mobilizacinė ekonomika, sukurta koncentruojant visus materialius, informacinius ir žmogiškuosius resursus vienose rankose. Ji iš tiesų pateisinama ten, kur atsiranda ekstremalios situacijos. Ekonominis tokios sanklodos finalas susiveda į paprastą formulę: pinigų daug, prekių mažai.
Betoje būtinai palaikoma griežta senjorų ir vasalų hierarchija arba, kalbant šiuolaikine kalba, griežta pavaldumo vertikalė. Pirmąkart išsamų valstybės būtinumo ir pagrindinių funkcijų pagrindimą iš beta pozicijų randame žymiajame Т.Gobso «Leviafane». Filosofas įrodo, kad valstybė, panašiai kaip jūrų baidyklė Leviafanas, privalo sukelti baimę ir virpesį savo pavaldiniams.
Tokiu būdu, Beta tipai yra labiausiai ryškūs ir nuoseklūs valstybininkai. Tačiau valstybingumo formos evoliucionuoja. Karinius-vasalinius santykius laikui bėgant pakeičia biurokratijos institutas – beta kvadros aparatas vėlyvajame savo vystymosi etape, kuomet jau vyksta perėjimas į gamą.
Beta kvadrą teisėtai galima laikyti maištų ir revoliucijų kvadra. Tiktai ji efektyviai veikia ekstremaliose-krizinėse situacijose, neprarasdama sutelktumo ir organizuotumo. Ir angliškąją, ir prancūziškąją, ir amerikietiškąją ir bet kurią kitą revoliucijas darė beta kvadra ir jokia ne kita. Aš priėjau išvados, kad Dž.Vašingtoną, М.Robespjerą, Kromvelį ir kitus «liepsningus» revoliucionierius priskirti alfai, – tai reiškia nepažinti socionikos, gyvenimo, sociotipų elgsenos realiomis aplinkybėmis.
Su beta kvadra tiesiogiai susijęs ir toks reiškinys, kaip nacionalizmas. Nacionalizmas klesti tuomet, kada nedemokratinės valstybės sąlygomis viena etninė gyventojų dalis primeta kitai jųjų daliai svetimas vertybes. Engiamos nacijos lyderiai (tai dažniausiai EIE, LSI sociotipai) stoja į separatizmo kelią. Lozungas, kurį jie neša į gyvenimą: viena nacija – viena valstybė. Todėl kuomet valdžia atsiduria jų rankose, tai kitoms etninėms mažumoms atimama teisė į suverenitetą. Beta kvadra pasisako už unitarizmą.
Tačiau neteisinga manyti, jog antroji kvadra negali egzistuoti be despotizmo. Valdymo idealas antrojoje kvadroje – išsilavinęs monarchas. Pasak Platono, kaip mums žinoma, valstybę privalėjo valdyti filosofai. Senovėje šis idealas buvo įsikūnijęs Marke Aurelijuje, kuris buvo ne tiktai sėkmės lydimas imperatorius, bet ir talentingas filosofas.
2.2. Dvasinis-psichologinis aspektas.Romantinė-jėgos vertybių sistema.
Beta kvadroje sukoncentruoti patys nesugyvenamiausi žmonių tipai. Norint išlaikyti juos kartu, reikia tvirtos patriarchalinės šeimos, susidedančios iš keleto kartų, gyvenančių po vienu stogu, kurią valdo tvirta jos "galvos" ranka. Tokia šeimyninio gyvenimo organizacija natūrali žemiausių klasių beta žmonėms.
Aukštesnėms klasėms istoriškai susiklostė kitas variantas. Aristokratų rate buvo priimta gimusius vaikus atiduoti žindyvei, o po to siųsti juos į uždarus pensionatus arba internatus. Tokiu būdu buvo išlaikoma būtina psichologinė distancija.
Beta kvadrai būdingas maksimalus kolektyvizmas, kuris palaikomas priešo įvaizdžiu. Šis įvaizdis formuojasi iš pirminės aiškios priešpriešos mes–jie. Kaip patikima «cementuojanti» beta visuomenės priemonė tarnauja vieninga religija ir ideologija. Bet koks kitamaniškumas priimamas kaip pagrindų griovimas, o todėl vienaip ar kitaip malšinamas.
Tiktai šioje kvadroje psichologiškai tikras atrodo romantizmas. Per jos tipus kuriamas bet kokio romantinio kūrinio personažų trikampis (varžytuvės tarp dviejų vyrų – vieno garbingo, o kito ne – už moterį). Puikūs jauni herojai arba žūsta, arba nugali ir susituokia. Tačiau ramaus šeimyninio gyvenimo jiems neduota patirti. Herojų ir kentėtojų dalia – kova. Todėl jeigu autorius rašo jų istorijos tęsinį, tai turi sugalvoti kokį nors paaštrėjimą netikėtos grėsmės pavidalu, kylantį iš šalies arba iš vidaus (išdavystė). Bet kuriuo atveju be priešo įvaizdžio jam nepavyks apseiti.
Kitos pagarbą keliančios beta kvadros vertybės – herojiškumas ir pasiaukojimas. Ją teisėtai galima pavadinti pasionarų kvadra. Pasionaras, pagal L.Gumiliovą, – žmogus, sugebantis daug ką paaukoti, netgi savąjį gyvenimą, vardan kovos už idėją. Beta kvadra – pagrindinis nesavanaudiškų kovotojų ir bet kuriuos krypties fanatikų tiekėjas.
Vienas pačių mėgstamiausių betos lozungų – teisingumas. Istorija žino daug masinių judėjimų su šiuo lozungu, pradedant nuo vergų suskilimų ir valstiečių karų iki šiuolaikinio politinio populizmo. Juos nuolat lydi sulyginamosios nuotaikos, susijusios su nuosavybės perskirstymu prievartos keliu.
Beta kvadrai sutvirtinti jos idealams labai rekomenduojamas spartietiškas gyvenimo būdas, siūlantis asketizmą, nuolatines treniruotes, kaip fizines, taip ir dvasines, o taip pat prievartinį kolektyvizmą. Tokia visuomenės organizacija duoda ypatingą atsparumą prieš laiką. Geras istorinis pavyzdys yra Sparta, gyvavusi apie penkis šimtmečius.
Kuomet beta pasiduoda atsipalaidavimui, gyvena prabangoje ir malonumuose – tai jau jos greito saulėlydžio pranašas. Gi neveltui augančios įtampos modelį eksploatuoja pačių įvairiausių krypčių totalitarinių dvasinių-religinių sektų kūrėjai. Remiantis kvadrinių vertybių analize, charizmatiniai lyderiai ir dvasiniai mokytojai visuomet yra išeiviai iš betos.
Taigi, beta kvadra, aukodama asmeninį reikalą visuomeniškam, laikosi orientacijos į kitus, tai yra į dideles grupes. Būtent šia prasme ją reikia iškelti į pirmą vietą, kaip socialiai pačią įtakingiausią kvadrą. Joje pilniausiai įkūnyta ta ideologinė sistema, kurią priimta vadinti rytietiškomis vertybėmis.
3. Centriniai individualistai 3.1. Socialinis-ekonominis aspektas.Gama kvadrai būdingas privačios nuosavybės prioritetas prieš valstybinę ir demokratinės valdžios prioritetas prieš autoritarinę valdžią. Be to, joje nuosavybė taip pat gali priklausyti vienam asmeniui, bet tiktai paskyrimo tvarka, o ne galutinio turėjimo. Ją visada galima atimti jėga, perduoti kitam asmeniui, nacionalizuoti ir pan. Gi gamos principas toks: valstybė asmenybei, o ne asmenybė valstybei.
Šiam principui realizuoti istoriškai atsirado sulaikymo ir atsvarų sistema. Norint užbėgti už akių beta-kvadriniam valdžios uzurpavimui, Džonas Lokas sukūrė valdžių atskyrimo koncepciją. Tokiu būdu, jis tapo gama-valstybės ideologu, priešingai negu Т.Gobsas – valstybinės sąrangos pagal beta-tipą teoretikas.
Valstybinis gyvenimas gama kvadroje sudaromas remiantis plačia autonomija atskirų teritorijų, susijusių viena su kita greičiau ekonomiškai, negu politiškai. Prieš unitarizmą joje pirmenybė teikiama federalizmo principui. Parlamentas sudarytas iš dviejų palatų. Regioniniai vadovai renkami, o ne skiriami. Antros kvadros ideologai, kaip prisimenate, atkakliai gina unitarinę centralizuotą valstybę.
Į ūkinį gyvenimą gama kvadra atneša prekinius-piniginius santykius. Jos gimtoji stichija yra laisva rinkos ekonomika. Šį daugiareikšmį terminą mūsų atveju reikia suprasti kaip tokius teiginius:
• ribotas valstybės dalyvavimas ekonomikoje, būtent, įstatymiškumo garantavimas, makroekonominis reguliavimas, nekomercinės socialinės programos;
• sveika konkurencija – be monopolizmo, mafijos, reketo, šešėlinių kapitalų ir kitų beta-junginių spaudimo;
• atviro tipo ekonomika, tai yra su žemais mokesčiais ir žemais importo muitais;
• laisva darbo rinka su mobilia darbo jėga;
• išvystyta bankinė sistema, užtikrinanti greitą kapitalų kilnojimąsi į pelningesnes sritis.
Tokios rūšies ekonomikos galutinė būsena tiesiogiai priešinga palyginus su mobilizacinio tipo ekonomika: prekių daug, pinigų mažai. Iš čia išplaukia stiprus reklamos vaidmuo ir būdų parduoti perteklinę prekę įvairovė (išpardavimai, nuolaidos, prizai, daugelio lygmenų marketingas ir pan.). Todėl tiksli brandžios gamos charakteristika bus terminas
vartojimo visuomenė.
Kitas svarbiausias gamos vertybių įsigalėjimo požymis yra visuomeninio gyvenimo dinamizmas.
Bet kuri šalis pradeda audringai vystytis, dažniausiai, po reformų, įvedančių plačią nuosavybės privatizciją. «Babilonas ir Tiras, Kartagina ir Tarentas, Atėnai ir Roma, Venecija ir Genuja, Novgorodas ir Pskovas, Jungtinės Olandijos provincijos ir Jungtinės Amerikos valstijos – šių respublikų turtingumas ir galybė neišvengiamai susiję su neliečiamybės principo triumfu, kiekvieno piliečio socialiniu „aš galiu“, tai yra privačios nuosavybės principu» [2].
Meidzi restauracija Japonijoje, Stolypino reforma Rusijoje, šiuolaikiniai pertvarkymai Kinijoje – visa tai mums artimesnio laikmečio pilnaverčių gamos reformų pavyzdžiai.
Kaip liudija istorinė praktika, ilgai tokia būsena tęstis negali, kadangi priveda prie karo «visų prieš visus» – kraštutinio socialinės įtampos paaštrėjimo tarp turtingųjų ir vargšų. Nuleisti garą galima tiktai perskirstant nacionalinį produktą per aukštus mokesčius didelėms pajamoms (social-demokratijos principas). Tačiau tai stabdo ekonomikos augimą. Taip ir išsemiamos varančiosios gamos vertybių jėgos.
3.2. Dvasinis-psichologinis aspektas.Liberali-pragmatinė vertybių sistema.
Visų pirma apibūdinama individualizmu. Individualizmą reikia suprasti kaip orientaciją į save, o ne į kitus. Egoizmas, kaip žmogaus prigimties bruožas, daugiau neslepiamas, o laikomas norma. Noras gauti pelną persmelkia visas žmogaus gyvenimo puses iki pat šeimyninių santykių.
Iš čia ypatingas pinigų vaidmuo – pagrindinės prekės, kurią galima iškeisti į bet kurią kitą prekę. Jie tampa žmogaus sėkmės simboliu. Kiek pražūtingi pinigai antrajai kvadrai (korupcija pragraužia bet kurios beta-kvadrinės imperijos pamatus), tiek jie kaip augimo šaltinis naudingi gamai.
Netgi draugai ir artimi giminaičiai pageidauja išlaikyti individualią autonomiją. Meilė iš išskaičiavimo, vedybiniai kontraktai, ankstyvas vaikų išėjimas iš tėvų namų, nenoras laikytis visuomenės stereotipų asmeniniame elgesyje – visa tai tarnauja kasdieninės nepriklausomybės stiprinimo tikslui. Į kolektyvinę beta kvadros žmonių «teisingumo visuomenę» tokiomis vertybėmis neįviliosi.
Pagrindinė gama-kvadros vertybė – pragmatizmas. Kaip žinoma, jo dėka gyvuoja tradicinė anglo-saksiškų šalių ideologija. Jų valdantieji ir išsilavinę sluoksniai išsiskiria nemeile struktūrinei logikai, gimdančiai visaapimančias sistemas. Pragmatizmo filosofija teisingu pripažįsta visa tai, kas atneša naudą. Absoliuti tiesa ar netgi jos siekimas atmetamas.
Kitas ideologinis gama kvadros ramstis – liberalizmas. Funkciškai jį reikia suprasti visų pirma kaip pasirinkimo laisvę. Suprantama, kad tokia padėtis ilgą laiką neįmanoma be pakantumo kitaip mąstantiems, beje ne tiktai politikoje. Bet kokios dogmos griaunamos, beta-draudimai naikinami. Laikui bėgant liberalizmas vis labiau pasireiškia kaip siekimas viską pastatyti nuo kojų ant galvos, sujungti nesujungiama.
Liberalizmas turi rimtas pasekmes intymiajai-asmeninei sferai. Laisvi santykiai šeimoje nustoja stebinti. Seksualinės mažumos išeina iš pogrindžio. Pilna jėga vyksta moterų emancipacija. Lyčių-amžiaus vaidmenų susimaišymas suduoda patriarchalinei betos moralei galutinį smūgį. Orientyrų praradimas, galų gale, pradeda gėsti psichinei visuomenės sveikatai.
Gyvenimas virsta nesibaigiančia švente. Visur groja muzika, ryškiomis ugnimis šviečia reklaminės iškabos ir vitrinos. Žmonių protus įvaldo hedonistinė-vartotojiška moralė. Kuomet žmogus prisisotina atskirais patiekalais arba gėrimais, jis pradeda juos maišyti. Toks mišinys, eklektizmas – būdingas brandžios gama kvadros bruožas.
Intelektualiame gyvenime vyksta kritiniai ir antidogminiai procesai – tai, kas dabar vadinama postmodernizmu. Postmodernizmas – tai platus filosofinis eklektinės krypties mokymas, kurio pagrinde glūdi žanrų sumaišymas ir ribų ištrynimas. Postmodernistinė estetika teatre, kine, dailėje, literatūroje - kaip veidrodyje atspindi ideologinę gama kvadros sistemą, kurią paprastai priimta vadinti vakarietiškomis vertybėmis.
4. Periferiniai kolektyvistai4.1. Socialinis-ekonominis aspektas.Delta kvadra savo atsidavimu visuomeninei nuosavybei truputį primena betą. Tačiau nuosavybė pagal suvisuomeninimo laipsnį tampa saikinga – ne valstybine, o korporacine. Valdoma teritoriškai, o ne žinybiškai. Laikui bėgant delta dėsningai apsiformina į visuomenę savivaldžių teritorijų, turinčių palyginti nedidelius formatus.
Delta kvadroje yra savi valdytojai, tai Administratorius (LSE) ir Meistras (SLI). Bet jie valdo ne žinybiškai ir centralizuotai, o vietose, atsižvelgdami į regioninę specifiką. Jeigu vietinę savivaldą atiduotume į antrosios kvadros rankas, tai neišvengiamai prasidės feodališkas išsiskaidymas –centrinių dėsnių ignoravimas, vedantis į separatizmą. Valstybės vientisumui saugi teritorinė savivalda – ketvirtosios kvadros funkcija.
Tokiu būdu, tarp žinybinio beta valdymo principo ir teritorinio deltos principo yra tam tikras prieštaravimas. Atsiranda žmonių, kurie intuityviai supranta, kaip galima administracine tvarka išspręsti betos ir gamos vertybių konfliktą. Šioje plotmėje vyksta А. Solženycino kova už zemstvų atgimimą – delta kvadros užuomazgų Rusijos gyvenime 19 amžiuje.
Kadangi aš priskiriu šį rusų rašytoją EIE, tai manęs gali paklausti: kaip beta kvadros atstovas gali kovoti už deltą? – Tame nėra nieko nuostabaus. Savosios kvadros vertybės glūdi pasąmonės srityje. O kas deklaruojama sąmoningai, – tai daugiausia paties žmogaus laisvos valios reikalas.
Valdžia deltoje priklauso seniūnams – patyrusiems žmonėms, užsitarnavusiems pripažinimą savo daugiamete veikla. Panašiai valstybinės santvarkos formai priimtas terminas
meritokratija. Tiesa, egzistuoja ir jos negatyvi atmaina – gerontokratija. Akivaizdus gerontokratijos pavyzdys – «kremliaus senoliai», valdę Sovietų Sąjungą po N.Chruščiovo, – dar neišsitrynė iš mano kartos atminties. Tačiau tai delta betoje, tai yra tiktai paskutinis valdžios evoliucijos etapas totalitarinėje valstybėje.
Jeigu gamos visuomenei kaip pagrindinė charakteristika tinka terminas vartojimo visuomenė, tai deltai tokia sąvoka bus
ekologinė visuomenė. Pagrindinė tokios visuomenės gyventojų dalis gyvens ne mieste, bet ir ne kaime, o priemiestyje, miesto tipo gyvenvietėje ir pan. Ekologinėje visuomenėje žmogus elgiasi ne kaip gamtos valdovas, o kaip būtinas biogeocenozės elementas.
4.2. Dvasinis-psichologinis aspektas.Humaniška-darbinė vertybių sistema.
Jos kertinis akmuo yra realus, o ne deklaruojamas humanizmas. Kas stovi už šios sąvokos, atskleidžia betos sociotipo Globėjo palyginimas su delta sociotipu Humanistas. Globėjas skelbia bendražmogiškus moralinius principus žodžiu (prisiminkite Jono Evangeliją: pradžioje buvo žodis...), darbais gi juos dažnai pažeidinėja. Iš Humanisto vargu ar gausis sėkmingas viešas pamokslininkas, kadangi prigimtis jo neapdovanojo iškalbingumu. Užtat kasdieniniuose dalykuose jis arčiausiai nei bet kurio kitas sociotipas prieina prie kategorinio imperatyvo: elkis su savo artimu taip, kaip norėtum, kad jis elgtųsi su tavimi.
Delta kvadroje nėra scientistinės nuostatos, viešpataujančios industrializmo etape. Kliautis mokslu kaip socialinio progreso varomąja jėga nustojama, viltys dedamos į paties žmogaus moralės jausmą. Delta bus visiškai nepanaši į robotų, klonų, mutantų ir į juos panašių scietistinių produktų pasaulį, kurių prikimšti amerikietiški gamos filmai apie ateitį. Mokslinių atradimų srautas išseks.
Į pirmą planą vėl išeis religija. Tačiau dabar kalba eina ne apie konfesinį religingumą, kuris tarpsta dogmoje ir cerkvės organizacioje ir to dėka turi mažai ką bendro su deltos vertybėmis. Religija greičiau bus panaši į neopagonybę, kažką panašaus į tikėjimą «kosminiu protu».
Delta tipus vienija
saikingas kolektyvizmas. Jie laikosi orientacijos į laiko patikrintą tradiciją. Jų gyvenimas organizuojamas vidutinių grupių ribose, egzistuojančių kaip mažų grupių sistema. Būtent tokiame sociume galima pasiekti maksimalų dvasinio komforto lygį. Vieno duališkumo ir jaukios šeimos aiškiai nepakanka, kad žmogus patirtų visą gyvenimo pilnatvę.
Pirmąkart deltos tendenciją neryškiai pagavo dar anarchistai 19 amžiuje. Piotras Kropotkinas, tarp kitko, manė, kad valstybėje, kurioje žmonės turi priešingus interesus sąlygojamus skirtingo jų socialinio statuso, biurokratinio elgesio derinimo mechanizmo poreikis atkrinta. Ateitis laukia nedidelių kolektyvų, suvienytų bendro tikslo. Kooperacija šiuo atveju paims viršų prieš konkurenciją.
Mūsų amžiuje pereinant nuo gamos prie deltos daug rašė psichologas ir filosofas E.Fromas. Jis svajojo apie tokią visuomenės sąrangą, kurią vadino «humanistiniu idealizmu». Šį skaudų procesą jis įsivaizdavo kaip turėjimo nuostatos (centriškumo) pasikeitimą būties nuostata (periferiškumu) [10]. Socioniniais terminais - savanoriškai atsisakiusių nuo «grobimo» F-vertybių žmonių neprievartinę «būtį» – tai ir yra visuomenę, reguliuojamą ketvirtosios kvadros ideologijos.
Dar vienas pirminės humaniškų-darbinių vertybių salelės pavyzdys – Turo Hejerdalo kelionė per okeaną valtimi «Rа». Jo komandą galima nagrinėti kaip mažą tarpasmeninio egzistavimo pagal deltos principus modelį. Iš to, beje, niekaip neišplaukia, kad pats Turas Hejerdalas «pagal kraują» yra delta kvadros tipas. Jis viso labo tik pradininkas, zonduojantis kelius į neprievartinę kooperacinę ekologinę delta kvadros visuomenę.
5. Periferiniai individualistai 5.1. Socialinis-ekonominis aspektas.Alfa kvadrai organiškai tinka šeimyninio tipo ekonomika. Esant tokiai darbo organizacijai visi šeimos nariai dirba pagal savo jėgas ir sugebėjimus. Niekas nepersidirba, bet tuo pat metu ir neišsisukinėja. Pagaminama ir apsirūpinama maždaug tiek, kiek šeima gali suvartoti. Toks ūkio tipas yra pilnai prisitaikęs prie supančio gamtinio landšafto.
Prie valdžios ši kvadra nebūna. Žinoma, atskiri jos atstovai kartais patenka į centrines vadovaujančias pareigas. Taip, jie atsiduria ten, bet tiktai išimties tvarka, kuri patvirtina taisyklę. Alfa tipams nebūdingi nei jėgos, nei finansiniai svertai, kad efektyviai vadovautų organizuotoms grupėms.
Valstybinės institucijos alfa visuomenėje neišsivystę, viešpatauja vyresniųjų pagal amžių autoritetas. Šioje kvadroje nėra valdytojų sociotipų, apdovanotų logika ir sensorika. Todėl valstybinę valdžią vykdo atėjūnai, arba viešpatauja anarchija, bet ne «plėšikiškos savivalės» prasme, o kaip situacinis lyderiavimas to, kuris šiuo momentu sugeba sudominti, sužavėti, pademonstruoti žinias.
Valstybė nebūtina kaip prievartos aparatas, kadangi nėra rimto agresyvumo, valdžios troškimo, produktų pertekliaus, kurį būtų galima pasisavinti jėga. Labai sunkiai šita demokratinė kvadra reaguoja į bausmę, prievartą iš jėgos pozicijų, senų tradicijų diktatą arba formaliai įvestą įstatymą. Alfa tipas, suvaržytas tokių rėmų, psichologiškai žūsta panašiai, kaip žūsta įpratęs gyventi vienovėje su gamta aborigenas, kurį uždarė į miestietišką butą.
Tokia visuomenė teoriškai gali egzistuoti neribotai ilgai, tačiau žūva stichinių nelaimių arba kontaktų su agresyvesniais kaimynais rezultate. Jinai galima tiktai labai apsaugotos periferijos, ypatingo lygiagretaus pasaulio sąlygomis, kuris žinodamas apie civilizuoto pasaulio egzistavimą ir ir netgi susidurdamas su juo, vis dėlto išlieka už jo tiesioginės įtakos ribų.
5.2. Dvasinis-psichologinis aspektas.Šeimyninės-pažintinės vertybės.
Alfa tipams būdinga orientacija į kitus artimuosius – savo mažąją grupę. Kitaip tariant, jiems būdingas
saikingas individualizmas. Iš vienos pusės, jis pasireiškia panašiai kaip vaikiškas egocentrizmas – nemokėjimas pažvelgti į situaciją kito, svetimo žmogaus, požiūriu. Iš kitos pusės, stipri šios kvadros priklausomybė nuo savo artimiausios aplinkos neleidžia alfa tipams pavirsti anti-kolektyvistais.
Visuomenėje, kuriai tipiškais tapo nesantaikos ir neapykantos pasireiškimai, praktiškai vieninteliu gerumo ir meilės, tarpusavio pagarbos šaltiniu išlieka šeima. Patys šeimyniškiausi tipai socione – Tarpininkas (SEI) ir Entuziastas (ESE). Labiausiai individualaus rūpesčio šeimos rėmuose reikia tipams – Analitikui (LII) ir Ieškotojui (ILE).
Alfa kvadros scientistinis pažinimas, turintis pačias tyriausias ir nekalčiausias formas, pagrindinai remiasi paprasčiausiu smalsumu. Jis niekada nepavirsta dogma arba galinga religija, verbuojančia į savo pusę fanatiškus adeptus, kaip betoje, ir nesužadinamas materialinio intereso priemonėmis, tiesiogine pinigine nauda (taikomasis mokslas), kaip gamoje.
Alfa pažinimui nereikia specialių instrumentų ir brangios aparatūros prikimštų tyrimų laboratorijų (tinklapio redakcijos pastaba – deja, tokie toli siekiantys teiginiai mažai susiję su tikrove). Ši kvadra pažįsta fundamentalius dėsnius, susiliesdama su tyrinėjama materija paprasčiausios gyvenimo veiklos metu. Todėl jos atrandami dėsniai nėra griežtos priklausomybės pobūdžio. Tai iš viso tiktai dažnai besikartojančių įvykių empiriniai apibendrinimai. Tačiau be tokio proto darbo nebūtų įmanomas brandus specializuotas mokslas.
Bet kurioje kvadroje užtaisytas ne tik judėjimo pirmyn potencialas, bet taip pat ir savilikvidacijos mechanizmas. Alfa kvadrą galu gale sužlugdo jos smalsumas. Būdami labiausiai atviri ir patiklūs naujai informacijai, alfa tipai kaip plaštakės į ugnį skrenda pasitikti savo mirties. Prasiskverbdami į ją kokie nors tobuli įrankiai arba metodai, staiga pakelia darbo našumą, pažadina valdžios ir valdymo instinktus. O nuo to vienas žingsnis iki klasinio susiskirstymo ir reguliarios valdžios atsiradimo, tai yra beta sanklodos.
Žmonės, suvienyti alfa vertybių, artėja prie harmoningų (L.Gumiliovo prasme) individų pavyzdžio, tai yra pakankamai darbščių, kad aprūpintų viskuo, kas būtina save ir savo palikuonis, bet nepakankamai patyrusių ir konkurentiškų, kad sukurtų būtiną ekspansijai pridedamąjį produktą.
6. Kvadrų pakeičiamumo dėsnio ypatybės 6.1. Socialinis-ekonominis aspektas.Bendros kvadrinės estafetės «alfa – beta – gama – delta» schemos [5] paneigti negalima, bet realiai mes vis dėlto stebime tiktai švytuoklės svyravimus tarp beta kvadros ir gama kvadros. Jeigu stebėtume įvykius «iš apačios», tai neverta laukti vienos krypties verpeto judėjimo per tipus. Jūs pamatytumėte, kad valdžioje praktiškai visada randasi beta kvadra (valdančioji kvadra), gama tiktai laikinai atima iš jos valdžią.
Procesas vyksta maždaug taip. Efektyvi karo laikotarpiu, o taikioje visuomenės būsenoje slopinanti kitamanybę, beta prieina sąstingį. Tenka vykdyti seriją gamos reformų, įskaitant privatinę nuosavybę ir valdžios renkamumą. Tačiau augančios pajamų poliarizacijos ir papročių gedimo sąlygomis į valdžią arba prievartiniu, arba rinkiminiu keliu ateina vis ta pati beta. Ratas užsidaro.
Šią tendenciją savo «bėgimo nuo laisvės» dėsnyje atspindėjo E.Fromas. Dėsnio esmę jis įžvelgia žmogui būdingame siekyje bet kokiu keliu išvengti nerimo jausmo, netgi didelės dalies savo laisvės praradimo sąskaita. Atvirkštinį judėjimą nuo trečiosios kvadros (laisvės visuomenės) į antrąją (prievartinės tvarkos visuomenę) sustiprina žmogaus, kaip tokio, betakvadrinis psichikos pagrindas.
Tam yra eilė priežasčių. Pirma, gamtinės-biologinės priežastys. Žmogus susiformavo toks, koks jis yra, kovos už išgyvenimą sąlygomis. Šis faktorius, kaip teisingai pabrėžia sociobiologai, iš tarprūšinio virto vidurūšiniu. Gi bet kokia kova ugdo žiaurumą ir bandos jausmą. O tai beta kvadros principai.
Antra, beta kvadros kolektyvinė psichika socialiniame lygmenyje davė pradžią valstybei, masinei ideologijai, atitinkamiems papročiams ir ritualams, kurie palaiko šiuos prioritetus. Įeidama į visuomenę, jaunoji karta sugeria juos iš knygų, vyresniųjų pasakojimų, kultūros paminklų ir kitų socialinės atminties kanalų.
Trečia, nuo amžių vyksta kova už socialinį teisingumą, paprastai komunizmo, nacionalizmo arba religinio fundamentalizmo formomis. Tame varančiąją istorijos jėgą įžvelgė prancūzų istorikai, o paskui šią tezę kaip idėją pasičiupo marksizmas. O kur vyksta bekompromisė kova, tenai vėlgi neišvengiamai savaime užgimsta betos pasaulėžiūra.
Ketvirta, konfesinis religingumas sudaro palankias sąlygas betos vertybių stiprėjimui. Kaimo gyventojų gyvenimas, pavyzdžiui, suskirstytas griežtai pagal bažnyčios kalendorių kartą ir visam laikui. Per bažnyčią, ypač idealizmo epochose (tipiškas tokios epochos pavyzdys – Europos Viduramžiai) vykdoma gana efektyvi gyventojų «smegenų» betos kontrolė.
Industrializmas ir miestietiškas gyvenimo būdas (gama kvadra), nešantys sensorinę-jausminę kultūrą, per pastaruosius keletą šimtmečių atkariavo nemažai teisių iš karingosios-religingosios betos. Tačiau gamos sankloda jau suspėjo atidengti daug neigiamų pusių. Visų pirma – tai bedvasiškumo augimas. Panašu, kad industrinė aklavietė veda ne į delta kvadrą, o vėlgi į betą –religinės krypties fundamentalizmą. Ne taip ilgai liko laukti iki naujų viduramžių atėjimo.
Prie tokios išvados mane stumia ir paprasta istorinė analogija: pakanka palyginti dabartinę pasaulio bendruomenės būseną su antikinės civilizacijos kracho pradžia prieš du tūkstančius metų. Tuomet laimėjo ne protas, o tikėjimas. Civilizacijos centras palaipsniui persikėlė į rytus, į arabų-musulmonų regioną. Lygiai taip pat ir dabar. Panašu, kad dvidešimt pirmame amžiuje pagrindiniai įvykiai vyks Azijos pietryčiuose. Senutė Europa, o po jos ir dabar klestinčios JAV, bus nustumtos į antrąjį planą.
6.2. Dvasinis-psichologinis aspektas.Žmogaus gyvenimo bėgyje vyksta natūraliai sąlygojamas vertybių sistemų pasikeitimas. Kokiam tipui bepriklausytų žmogus, vis teik jis periodiškai patenka tai į vienų, tai į kitų kvadrinių vertybių valdžią.
Šį procesą nagrinėja amžiaus tarpsnių psichologija. Keturi pagrindiniai gyvenimo etapai – tai vaikystė, jaunystė, branda, senatvė. Amžiaus tarpsnių periodų nuoseklumas faktiškai izomorfiškas kvadrų grandinei. Vaikystė pagal savo vertybes atitinka alfą, jaunystė – betą, branda – gamą ir senatvė – deltą.
Tarp jų driekiasi kriziniai periodai. Paauglystės krizė – perėjimas nuo pirmosios kvadros prie antrosios. Gyvenimo vidurio krizė – perėjimas nuo betos prie gamos. Išėjimas į pensiją ir nutolimas nuo aktyvios išorinės veiklos, savojo «nereikalingumo» išgyvenimas – perėjimas nuo gamos prie deltos.
Betos ir gamos vertybių sistemų susidūrimas istoriniame lūžyje talentingai pavaizduotas Servanteso «Don Kichote». Šis literatūrinis paveikslas, naudojamas tradicinėje socionikoje kaip tipo ILE pseudonimas, užhipnotizavo daugelį EIE, kurie su malonumu identifikuoja save su nerimstančiu kovotoju už teisingumo idealus. Aš gi don-kichotiškumą laikau ne daugiau, kaip beta kvadros reliktu, protestuojančiu prieš žmonių protus užvaldžiusias gamos vertybes.
Ar įmanoma, kad kvadros socialiniame lygmenyje keistųsi taip pat tiesiogiai ir nuosekliai, kaip žmogaus amžiaus tarpsnių periodai?
Aš manau, kad kvadrų kaitos dėsnis veiktų pilnu formatu, jeigu pirmesnė kvadra faktiškai auklėtų paskesniąją. Gi tikrovėje tipai gana smarkiai persimaišę, vienas ir tas pats žmogus tuo pat metu patiria visiškai skirtingų referentinių grupių įtaką. Ir šalia viso kito, formalus auklėjimas, neatsižvelgiant į psichologinę asmenybės specializaciją, yra nerezultatyvus.
7. Apibendrintas genetinis dėsnisKvadrinių vertybių kaitaliojimąsi aš nagrinėju kaip atskirą
globalinio keturių fazių dėsnio atvejį. Sveiko proto lygmenyje suprantama, kad bet kuris reiškinys struktūriškai-chronologiškai gali būti suvestas į šias keturias fazes: užgimimas – paplitimas – ribinis jėgų įtempimas – užgesimas. Panagrinėkime jo pavyzdžius istorijoje, ekonomikoje, filosofijoje, gamtoje, technikoje.
Pradėkime nuo etnosų istorijos. 19 amžiuje N. Danilevskis sukūrė kultūrinių-isotrinių tipų vystymosi teoriją [1]. Kiekvieno kultūrinio-istorinio tipo istorija, pasak Danilevskio, sudaryta iš keturių nuoseklių etapų:
1. etnografinis etapas, kuomet susiklosto nacionalinis charakteris (alfa),
2. valstybinis periodas, kuomet vyksta etnoso gyvenimo organizavimas valstybinėse formose (beta),
3. pati civilizacija – etnoso suklestėjimo etapas (gama),
4. kultūros pabaigos etapas, kuomet atsiranda apatija ir etninių tradicijų sustingimas (delta).
L.Gumiliovas 20 amžiuje veikia analogiškai, suskirstydamas etnogenetinį ciklą pagal pasionarinės įtampos jėgą ir kryptingumą į keturis didelius etapus. Tačiau jų sekos tvarka truputį kitokia, kas iš principo nekeičia bendro sūkurio paveikslo:
1. pirminis postūmis ir pakilimas – etnoso saviorganizacija ir kaimyninių teritorijų užkariavimas (beta),
2. akmatinė fazė ir lūžis – etnoso istorijos kulminacija (gama),
3. inercinė fazė ir obskuracija – perėjimas prie ramios būsenos ir etnoso suirimas (delta),
4. persistentas (etninė homeostazė) – nulinis taškas, laukimo režimas, pasirengimas naujai energoinjekcijai (alfa).
Keturfazio įvykių sūkurio idėją randame ekonominiuose Kondratjevo cikluose. 45–65 metai (taip vadinamos ilgosios bangos). Kiekvienas naujas vystymosi ciklas būtinai rutuliojasi pagal tokią schemą: depresija – atsinaujinimas – suklestėjimas – nuoslūgis.
Depresijos fazėje užsimezga inicialiai nauji vystymosi resursai (alfa). Atsinaujinimas reiškia persiorientavimą į naujus resursus ir sėkmingo ekonominio augimo pradžią (beta). Suklestėjimas susijęs su (gama). Nuoslūgio fazė prasideda, kuomet ateina (delta).
Filosofijoje labai tipiška žymioji neoplatonisto Proklo ontologinė triada (5 a.), atskleidžianti vieniškumo ir daugybiškumo dialektiką:
1. pasaulio buvimas vienovėje (alfa),
2. emanacija, t.y. išėjimas iš savo ribų ir daugybiškumo atsiradimas (beta),
3. atgalinis grįžimas į vienovę (delta).
Praleista, kaip mes matome, gama kvadrą atitinkanti buvimo daugybiškume fazė.
Keletu amžių vėliau tą patį ciklą, bet jau pilniau, ketvirtainiu būdu aprašė viduramžių realizmo pagrindėjas Eriugenas (9 a.): Dievo (idealaus) judėjimo į (materialųjį) pasaulį atgalinis sugrįžimas į pirminę būseną turi 4 fazes:
1. kurianti ir nesukurtoji natūra – Dievas kaip visų daiktų pirmoji priežastis (beta),
2. sukurtoji ir kuriančioji natūra – Logos, dieviškasis protas, tiesioginė varančioji pasaulio jėga (gama),
3. sukurtoji ir nekuriančioji natūra – daugelio konkrečių daiktų pasaulis – teofanas (delta),
4. nesukurtoji ir nekuriančioji natūra – grįžimas prie Dievo, amžintųjų vertybių (alfa).
Keturių fazių dėsnis labai iškiliai iškyla dramaturgijos formoje. Užuomazga – veiksmo vystymasis – kulminacija – atomazga. Aštriasiužetinių kūrinių autoriai, siekiantys tikslo maksimaliai sužavėti skaitytoją, priversti gana artimai laikytis šios schemos.
Toliau keturių fazių dėsniui priklauso didelė gamtinių-kosminių ciklų serija. Pavyzdžiui, sezoninis ciklas: žiema – pavasaris – vasara - ruduo. Paros ciklas: naktis – rytas – diena – vakaras. Mėnulio fazės: jaunatis – pirmasis ketvirtis – pilnatis – paskutinis ketvirtis. Juos vienija tai, kad saulės energijos koncentracija iš pradžių auga, o po to krinta. Žemiausias energetinis proceso taškas atitinka alfą, energijos augimas – betą, energomaksimumas – gamą, energijos mažėjimo ruožas – deltą.
Ketvirtainiai taipogi biologiniai ciklai. Pavyzdžiui, kvėpavimo procesas. Sulaikymas išėjime – įkvėpimas – sulaikymas įėjime – iškvėpimas. Virškinimo procesas: badavimas – valgymas – virškinimas – žarnyno ištuštinimas. Lytinio akto procesas: ramybė – sužadinimas – orgazmas – relaksacija.
Techniniai mechanizmai taip pat paklūsta šitam dėsniui. Kadangi šita sritis mane domina mažiausiai, priminsiu tiktai keturtakčio vidaus degimo variklio darbinį ciklą. Savo laiku šią energo-informacinio metabolizmo analogiją pavartojo Aušra. Pirmasis taktas – įpurškimas, antrasis – suspaudimas, trečiasis – darbo eiga ir ketvirtasis – išmetimas.
Gamtiniai ir techniniai ciklai apibendrinti fizikiniame energijos transformacijos dėsnyje. Štai šios keturios transformacinės fazės: potencinė energija (alfa) – jos perėjimas į kinetinę (beta) – kinetinė energija (gama) – perėjimas atgal į potencinę (delta).
Galima užtikrintai prognozuoti, kad ateityje bus atrasta dar daug kitų individualių šio globalinio dėsnio pasireiškimų.
8. Kvadrinės vertybės sintezėje Paprastai betą ir gamą filosofai ir sociologai priešpastatydavo vieną kitai. Tokioje priešpriešoje, kaip mes įsitikinome, yra reali socioninė prasmė. Pavyzdžiui, karines (beta-kvadrines) ir gamybines (gama-kvadrines) visuomenes G.Spenseris aprašo kaip antipodus.
Dar aiškiau šią dichotomiją išaiškino vokiečių formaliosios mokyklos sociologas F.Tennis. Jis aprašė dvi priešingas epochas žmonių gyvenime: bendrumą (susitarimai, papročiai, religija) ir bendruomenę (sutartis, politika, visuomeninė nuomonė). Šiuolaikinėje sociologijoje beta/gama-dichotomija tebeegzistuoja kaip visuomenių suskirstymas į tradicines ir industrines. Perėjimą nuo beta kvadros į gama kvadrą priimta vadinti modernizacijos procesu.
Pirmąkart klausimą apie dviejų kvadrų sintezę iškėlė italas N.Makjavelis. Jis vaizdžiai palygino valdantįjį beta-elitą su liūtais, o gama-elitą su lapėmis. Liūtiškų ir lapiškų savybių susijungimas viename asmenyje – tai ir yra idealus Valdovas. Antrosios ir trečiosios kvadrų kova – socioninė jo elitų cirkuliacijos teorijos esmė.
Masių psichologijai pirmąkart rimtą dėmesį skyrė G.Lebonas. Jis išpranašavo, kad dvidešimtas amžius taps minių amžiumi. Susidaro įspūdis, kad gamos ir betos kova ir tarpusavio susiliejimas geopolitiniu mastu pasiekė savo maksimumą. Anot Lebono, minios barbariškumas – patikimas senojo pasaulio subyrėjimo ir perėjimo prie kažkokios naujos civilizacijos ženklas. delta kvadrai.
Mūsų laikais didžiausia susidomėjimą kelia ekonominė sintezė. Platų paplitimą įgavo valstybinis kapitalizmas. Jame vyksta dviejų administracinių-ūkinių metodų susiliejimas. Valstybinis kapitalizmas turi dvi formas – biurokratinę, kuri apibūdinama valdininkijos ir biznio suaugimu (gama betoje), ir oligarchinę, tai yra monopolijų, transnacionalinių korporacijų ir pan. valdžią (beta gamoje).
Įdomus klausimas ir apie tai, kokie tipai sociume labiausiai pastebimi. Šių tipų, žinoma, reikia ieškoti centrinėse kvadrose, o ne periferinėse. Pati stipriausioji diada yra betoje: Globėjas – Šeimininkas. Didžiausius istorinius šuolius vykdo būtent šita aktyvacinė diada, beje Globėjas atlieka įkvėpėjo-mobilizatoriaus vaidmenį, o Maršalas – pramušamosios jėgos vaidmenį.
Antroji pagal jėgą diada iškyla iš gama-kvadros. Verslininkas – Politikas. Biznio ir valstybės veikėjų bendradarbiavimas – paprasta šalies klestėjimo formulė. Konfrontacija tarp jų, atvirkščiai, – socialinės krizės pranašas.
Schemoje parodyta tipologinė konfigūracija, kuri vaizduoja nematomą psichologinę valdžios piramidę:
...........................ET------- FL
................................\
..../
.................................LF
............................FR------- PT
................................\
..../
.................................TP
Prieš jus šešetukas, kuris kuria istoriją. Keliaujančius žymių veikėjų ir mąstytojų sąrašus, kuriuose vienodas vietų skaičius skirtas kiekvienam iš 16 sociotipų, reikėtų kardinaliai pataisyti. Visuomeniniame lygmenyje istorinėje perspektyvoje pastebimą pėdsaką palieka tiktai Globėjas, Inspektorius, Maršalas, Politikas, Kritikas, Verslininkas.
Pirmame skirsnyje buvo kalbama apie tai, kad su kvadra konkuruojanti grupė – revizijos žiedas. O kokia gi dualinė? – Užsakymo žiedas. Štai dėl kokių samprotavimų.
Psichologai nustatė, kad žmoguje sugyvena du priešingi poreikiai: pusiausvyros (homeostazės) poreikis ir vystymosi (heterostazės) poreikis [11]. Pirmasis patenkinamas kaip tik kvadroje, o antrasis – užsakymo žiede. Užsakymo-dualinės grupės, tokiu būdu, sudaro žmogui optimalaus vystymosi sąlygas. Jose pasiekiamas įvairių vertybių sistemų glaudumas pačiu ekonomiškiausiu būdu.
Kokiu gi mechanizmu ateinančioji kvadra išstumia prieš tai buvusią? Mechanizmas veikia per pamėgdžiojimo dėsnius, atrastus prancūzų psichologo G.Tardo. Kvadra gali atsitraukti nuo savo vertybių svetimo, bet madingo pavyzdžio poveikyje. Jį mėgdžiojant, įvyksta krizinis perėjimas prie kitų vertybių. Beta išstumia alfą jėga ir organizuotumu, gama išstumia betą laisve ir materialinėmis pagundomis, delta išstumia gamą humaniškumu ir stabilumu.
Kvadrinę estafetę aš nagrinėju tiktai kaip vieną iš daugelio grupinės dinamikos dėsningumų. Kvadrų kaitos dėsniui yra alternatyva – stimulinių grupių judėjimas. А.Maslou nurodė penkis svarbiausius žmogaus elgsenos stimulus, iš kurių keturi tinka mūsų tikslui – motyvacijos grupių išskyrimui:
• fiziologiniai poreikiai – sensoriniai intravertai (S-tipai),
• saugumo poreikis – intuityvūs intravertai (Т- tipai),
• pripažinimo ir pagarbos poreikis – sensoriniai ekstravertai (F- tipai),
• saviaktualizacijos poreikis – intuityvūs ekstravertai (I- tipai).
Egzistuoja tam tikra šių motyvų hierarchija, kuri suveikia, žinoma, ne absoliučiai, o tiktai tendencijose. Bendrais bruožais jos esmė tokia.
Priekyje – intuityvūs ekstravertai. Jų dominuojantį stimulą aš apibendrintai vadinu unikalumu. Iš jų kyla pagrindinės inovacijos. Už jų seka intuityvūs intravertai, kurie palaiko saugias inovacijas. Trečiaisiais prisijungia sensoriniai ekstravertai dėl statuso. Ir užbaigia grandinę sensoriniai intravertai – labiausiai vertinantys dabartinę gerovę (subpasionarūs L.Gumiliovo terminais) tipai.
Kaip gi atskirti šiuos iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujančius metodus? Reikalas tas, kad kaitos dėsniai veikia įvairiuose taksonominiuose lygmenyse. Makrolygyje matoma kvadrinių epochų kaita, O mikrolygyje prioritetas pereina į stimulus.
Utopistas tas, kuris mano, kad socionikos pagalba pasiekiamas socialinis-ekonominis susigyvenimas. Į istoriją įėjo Š.Furje, О.Konto, К.Markso, G.Spenserio – idealios ateities visuomenės santvarkos projektų kūrėjų vardai. Negyvybingų, todėl kad veikia prieš centrinio sociumo psichologiją, kuris laikosi valstybinės valdžios jėgos ir pinigų jėgos dėka. Susidurdamos su tikrove, tokios utopijos sukuria tiktai beta-kvadrines chimeras.
Mūsų laikų psichologinis utopistas – Dž.Moreno. Jis manė, kad pergrupuojant žmones tokiu būdu, kad šalia atsidurtų viena kitai simpatizuojančios asmenybės, galima likviduoti socialinę įtampą. Šios klaidos kartojimu užsiima netoliaregiški socionikai, manantys, kad masinė dualizacija atves prie visuotinės geros sąveikos (susigyvenusios) visuomenės.
Yra toli gražu ne taip. Nepradėsiu rodyti išvirkščiosios dualumo pusės, kurią ignoruoja socionikai-utopistai. Pastebėsiu tiktai, kad konfliktas tarp dualų ne tiktai galimas, bet ir neišvengiamas, jeigu šie santykiai bus naudojami ne pagal paskirtį. Prieštaravimų nebuvimas, kokiais metodais to bebūtų pasiekiama, reikštų evoliucijos pabaigą.
Socionikos metodais vargu ar visuomenė atvedama į ekonominį klestėjimą. Užtat pasiekiama dvasinė-psichologinė gyvenimo kokybė. Bet ir tai tiktai pakankamai brandžioje visuomenėje ir vidutinių grupių ribose. Ar verta priminti, kad nepriimtinas joks kitas kelias išskyrus sąmoningą ir laisvanorišką?
Palyginkime socioninį idealą su antikiniu ataraksijos- dvasinės ramybės idealu. Tarp jų yra daug bendra.
Kaip manė senovės filosofai, ataraksija turi būti pasiekiama per saikingą gyvenimo būdą ir susilaikymą nuo svyravimų. Socionika taip pat kalba, kad pradėti reikia nuo savęs, ir, pirmoje eilėje, nuo savo požiūrio į pasaulį ir supančius žmones pakeitimo. Beje ne žodinio, o paremto poelgiais.
Dabartinių laikų dvasinė situacija, kaip jau minėjau, panaši į antikos civilizacijos saulėlydį. Nusivylęs valstybe, neturėdamas jėgų pavieniui priešintis priešiškam pasauliui, žmogus renkasi aukso vidurio kelią – gyvenimą mažoje grupėje. Skepticizmas pagal kompensacijos dėsnį būtinai, anksčiau ar vėliau, atves į tikėjimą.
IšvadosSociologams ir filosofams, kurie neabejingi socionikai, suformuluosiu trumpą metodologinę išvadą. Kvadrų teorija, mano nuomone, tęsia seną tyrimų tradiciją derinti istorinius-evoliucinius ir struktūrinius-funkcinius metodus su visuomeninių reiškinių analize. Iš kitos pusės, socialinis realizmas (makrolygmuo) joje išplaukia iš socialinio nominalizmo (mikrolygmens), o paskui pradeda įtakoti pirmąjį pagal atgalinio ryšio dėsnį.
O dabar straipsnio reziume patiems socionikams. Kiekviena kvadra yra specializuota savo aplinkai ir savo laikui. Bendrais bruožais šita specializacija tokia:
• Alfa kvadros ideologija efektyvi nedidelėse jaukiose šeimos tipo grupėse (orientacija į amžinybę),
• Beta kvadra ideologiškai laimi didelėse centralizuotose grupėse, sutelktose vieno kovos tikslo už kokį nors nacionalinį, klasinį arba religinį idealą (orientacija į ateitį),
• Gama kvadros vertybinės normos neišvengiamai įsivyrauja veikiant pavieniui remiantis laikinais susitarimais dėl materialaus intereso (orientacija į dabartį),
• Delta kvadros ideologija optimaliausia vidutinio dydžio korporacinio tipo grupėse, kur bendras rezultatas vienodai priklauso nuo kiekvieno jų dalyvio sėkmės (orientacija į praeitį).
Literatūra1. Данилевский Н.Я. Россия и Европа. – М., 1991.
2. Ефимов И.М. Метаполитика: Наш выбор и история.- Л.: Лениздат, 1991.
3. Гуленко В.В. Коммуникативный закон стремления к центру: оцените свои шансы в деловой конкуренции – Киев, 25.04.1998
4. Гуленко В.В. Эквифинальные группы – 29.11.1997 // СМиПЛ, 1999, № 5.
5. Гуленко В.В. Квадральная эстафета: силуэты времени через вереницу типов – Киев, 25.07.1995.
6. Гуленко В.В. Idem per idem. Системная иерархия в соционике – Киев, 08.01.1996 // СМиПЛ, 2000, № 4.
7. Гумилёв Л.Н. Этносфера: История людей и история природы. М.: Экопресс, 1993.
8. Лебон Г. Психология народов и масс. // Психология масс. Хрестоматия. – Самара, «БАХРАХ», 1998, с. 5 – 41.
9. Сорокин П.А. Человек. Цивилизация. Общество / Общ.ред. А.Ю.Согомолов: Пер. с англ. – М.: Политиздат, 1992, с. 429.
10. Фромм Э. Иметь или быть? – М., 1986.
11. Хьелл Л., Зиглер Д. Теории личности (Основные положения, исследования и применение). – СПб., Питер Пресс, 1997, с. 48.