Versta iš
http://socionics.ru/diagnostica2.htmT.N.Prokofjeva
Asmenybės vystymosi stadijų socioninė diagnostika
Socionika. VI Maskvos mokslinės konferencijos pranešimų rinkinys, 2002.Lygindami tarpusavyje vieno ir to paties tipo žmones, matome kaip stipriai jie skiriasi nuo to paprasto idealaus modelio, kurį mums pateikia socionika. Tai nereiškia, kad socioninis modelis neteisingas. Jis teisingai apibrėžia žmogaus, kaip tam tikro IMTipo atstovo, asmenybės informacinę struktūrą, informacinių kanalų hierarchiją. Gi vieno ir to paties tipo gyvų, realių žmonių šie informaciniai kanalai arba funkcijos būna užpildyti skirtingai. Kaip tai suprasti? Pateiksime analogiją.
Tie, kas mokėsi fiziką, žino, kad sudėtingi reiškiniai, pavyzdžiui, skysčiuose, nagrinėjami, pirmiausia remiantis idealaus skysčio modeliu. O tolesni žingsniai, susiję su priemaišų arba skysčio klampumo studijavimu, tikėtina, kad darys modelį dar labiau sudėtingesnį.
Mes niekada negalime teigti, kad tas vanduo, kuris teka iš krano yra distiliuotas vanduo, kad tai grynu pavidalu Н2О. Lygiai taip pat mes negalime tvirtinti, kad žmogus, gyvenantis žemėje ir vaikštantis žeme, tai gryno IMTipo atstovas, ir jokių individualių ypatybių neturi. Socioninis modelis, kaip idealių dujų arba idealaus skysčio modelis fizikoje, atlieka tiktai pirmojo žingsnio funkciją modelyje, ant kurio toliau galima konstruoti sudėtingesnį modelį.
Anksčiau socionikų vaizdiniai buvo tokie, kad klausimą apie individualias asmenybės ypatybes mes paprasčiausiai perduodavome psichologijos žinion, tvirtindami, kad mūsų reikalas nustatyti IMTipą, o dėl individualių ypatybių – kreipkitės į psichologą. Tačiau realiam žmogui, besikreipiančiam pagalbos norint išspręsti problemas, tai vargu ar padės, juk psichologas, nestudijuojantis socionikos, nesinaudoja mūsų žiniomis apie tipą, o socionikas, nestudijuojantis psichologijos, nežino apie žmogaus individualias ypatybes. Ir šių žinių atotrūkis galų gale neatneš naudos klientui.
Gi šių žinių sujungimas gali duoti ir jau duoda rezultatus, pagal operatyvumą ir analizės gilumą žymiai aplenkiančius susiklosčiusias tradicines kryptis. Todėl aš manau, kad laikas, nesustojant ties IMTipo nustatymu, toliau nagrinėti ir kurti naujas metodikas, kurios mums padėtų tyrinėti gyvą, realų žmogų, atsižvelgiant į jo socioninį tipą. Tokį požiūrį galima parengti socionikos ir psichologijos žinių sandūroje. Kartu griežtai apibrėžta modelio А asmenybės informacinė struktūra tarnauja kaip pradinė, bazinė struktūra detalesniam žmogaus psichikos modelio kūrimui, ir remiantis šia struktūra, mes gauname efektyvų instrumentą tolesnei analizei.
Vieno ir to paties tipo žmonės, nors ir turi daug bendrų charakterio dėsningumų, turi ir įvairių skirtumų. Aprašyti ir sustruktūrinti visus tuos skirtumus neįmanoma, jų tiek daug, bet mes galime atrinkti dalį jų gilesniam studijavimui. Šiame straipsnyje man norėtųsi panagrinėti klausimą apie įvairius socioninių funkcijų vystymosi lygmenis, arba, kitaip tariant, apie žmonių informacinių kanalų apimtis. Norint šiek tiek išmatuoti šias apimtis, iš pradžių reikia pabandyti nustatyti informacinių kanalų struktūrą. Tuo ir užsiimsime.
Vienas iš būdų pastatyti tiltą tarp psichologijos ir socionikos – išnagrinėti, kaip būtent socioninės funkcijos vystosi ir užsipildo. Šio tyrimo metu netgi pavyko įnešti kai kuriuos patikslinimus modelio А sampratoje. Tai man pasirodė labai svarbu, ir aš tikiuosi, tai leis toliau tobulinti socionikos mokslą. Tyrimas dar yra pradinėje stadijoje, nors aš šia tema užsiimu jau 3 metus. Bet aš manau, kad reikia tolesnių eksperimentų, stebėjimų, žinių palyginimo. Ir vis dėlto čia yra apie ką pamąstyti ir jau yra, apie ką papasakoti.
Tyrinėdama asmenybės vystymąsi ir atitinkamai socioninių funkcijų vystymąsi, aš remiuosi dviem teorijomis. Eriko Eriksono teorija apie asmenybės psichosocialinio vystymosi stadijas ir Jakovo Feldmano teorija apie vystymosi lygmenis.
Atsižvelgimas į Eriksono teoriją leidžia kiekvienos modelio А grandies apdorojamos informacijos kokybę palyginti su tais asmenybės vystymosi uždaviniais, kuriuos kiekvienas iš mūsų taip ar kitaip sprendžia gyvenimo metu. Žinių apie socioninio modelio funkcijas pritaikymas sprendžiant šiuos uždavinius padeda rasti efektyvesnius jų sprendimo metodus, tinkančius ne paprastai visai žmonijai, o būtent konkretaus IM tipo atstovui.
O Feldmano teorija – apie informacijos apdorojimo sudėtingumo lygmenis, dėmesio lauke esančių objektų kiekį ir kokybę – duoda mums kiekvienos funkcijos informacijos apdorojimo kai kuriuos kiekybinius rodiklius. Jos palyginimas su modeliu А parodo konkrečios funkcijos apdorojamos informacijos sudėtingumo lygmenį.
Tyrinėjant vystymosi lygmenis pagal E. Eriksono ir J. Feldmano teorijas ir lyginant šiuos lygmenis su modelio А gardelėmis, aš priėjau išvados, kad kiekviena iš aštuonių funkcijų veikia savajame vystymosi lygmenyje. Tai suteikia galimybę jau kitaip suprasti modelį А. Prie bet kurio reiškinio galima prieiti iš skirtingų jo sudėtingumo apskaičiavimo lygmenų: galima netgi paprastą objektą nagrinėti kaip ištisą pasaulį, o galima netgi ir prie sudėtingo reiškinio prieiti iš supaprastintų pozicijų, atsižvelgiant tiktai į siaurą jo savybių kiekį.
Pirmajai tyrimo daliai, kuri ir atsispindės šiame straipsnyje, paimkime Jakovo Feldmano teoriją. J. Feldmanas neužsiiminėjo socionika, pagal išsilavinimą jis matematikas-programuotojas ir domėjosi psichologija savo malonumui. Jis parodė kokiuose lygmenyse iš principo gali būti apdorojama informacija, nepriklausomai nuo to, ar tai žmogus, ar kompiuteris, ar visuomenė. Feldmanas davė aiškią struktūrą, kuri labai gerai pritaikoma žmogaus psichikai [[1]]. Išeities taškas sugretinant šią teoriją ir modelį А toks: silpnosios funkcijos apdoroja mažai informacijos, jos gali atitikti žemesnius lygmenis pagal Feldmano teoriją. Stipriosios atitinka aukštesnius lygmenis.
Čia pateiksime sutrumpintą lentelę iš J. Feldmano straipsnio.
Lygmuo.....Dėmesio laukas......Pažinimas
1............Vienas objektas.......Pažinimas, įvardijimas
2............Daug objektų..........Išskyrimas, atribojimas
3............Vienas procesas.......Sutvarkymas, glaudinimas
4............Daug procesų..........Grupavimas, fakorizacija
5............Vienas žemėlapis......Pilna klasifikacija
6............Daug žemėlapių.......Abejonė, įrodymas
7............Viena erdvė............Prieštaravimas, paneigimas
8............Daug erdvių............Koncepcijų suderinimas
Panagrinėsime tai detaliau. Parodysime, kokie yra kiekvienos modelio А gardelės informacijos apdorojimo ypatumai. Informacinių kanalų darbą įvairiems tipams iliustruosime vienos ir tos pačios funkcijos pavyzdžiu - veiksmų logikos, kuri patenka į skirtingas modelio А gardeles.
1. Pirmame vystymosi lygmenyje dirba
sugestyvinė funkcija. Pagrindimas pateiktas straipsnyje [[2]]. Pats pirmasis informacijos apdorojimo lygmuo tai informacija apie vieną objektą. Vienas objektas dėmesio lauke. Pats paprasčiausias uždavinys iš galimų. Mes pamatėme vieną objektą, ką galime su juo padaryti? Mes galime jį įvardinti. Mes galime tikėti tuo, kad jis yra. Mes galime netikėti tuo, kad jis yra. Mes galime jį pažinti. Mes galime jo nepažinti. Mes galime norėti pasilaikyti jį sau, mes galime jį atstumti. Ir ne daugiau. Т.y. paprastas uždavinys – elgesys su vienu objektu.
Ir sugestyvinės funkcijos darbas toks: pažinimas ir įvardijimas, pasitikėjimas arba nepasitikėjimas informacija. Nepagrįstas pasitikėjimas arba nepasitikėjimas priklauso tai funkcijai, kurios aspektą ji apdoroja atitinkamai pagal žmogaus tipą. Jeigu, pavyzdžiui, žmogaus sugestyvinė yra veiksmų logika (ESI ir EII tipai), tai jis gali apdoroti informaciją apie veiksmus, judesius iš esmės veiksmų pobūdžio priėmimo arba atstūmimo prasme. Čia nėra kūrybos, nėra produkcijos, ir netgi vertinimo praktiškai nėra. Viskas susiveda į pažinimą ir pasitikėjimą.
2. Antrame lygmenyje dirba šeštoji
referentinė funkcija. Jos uždavinys sudėtingesnis. Kas čia svarbu? Elgesio su keletu objektų uždavinys. Svarbiausia čia – dėmesio lauke yra keletas objektų, bet jie nesujungti į vieną procesą. Ką galima daryti su šiais objektais? Juos galima atskirti vieną nuo kito. Juos galima skirstyti į blogus ir gerus. Galima dalį jų pasilikti, dalį atstumti. Su jais galima atlikti paprasčiausius konstravimo (sujungimo, perskyrimo) veiksmus, bet dar nekeliant globalaus tikslo. Kadangi čia informacijos apdorojimo lygmuo dar nepasiekė procesų lygmens, informacija apdorojama dar tik apie atskirus objektus. O tikslas susijęs su jo siekimo procesu – tai jau sudėtingesnis uždavinys, jį gali apdoroti tiktai aukštesniojo lygmens funkcija.
Т.y. referentinės funkcijos uždavinys objektų atskyrimas – atribojimas. Čia atsiranda skirstymas į savus ir svetimus. Savųjų priėmimas arba svetimųjų atstūmimas. Čia slypi kai kurie tabu. Čia yra savųjų ir priešų suvokimas. Koalicijų kūrimas, «mūsiškiai», teisieji prieš neteisiuosius. Т.y. pirmieji etinės sąmonės žingsniai atsiranda antrame vystymosi lygyje. Pirmajame lygyje etinės sąmonės dar nebuvo, ten buvo magiška sąmonė: objektas, kadangi jis tėra vienas, turėjo užburiančią jėgą, buvo arba priimtas, arba atmestas, tačiau nenustatant savas jis ar svetimas.
Kaip veiks funkcija antrame lygyje? Ji stengsis atskirti informaciją. Pavyzdžiui, veiksmų logika antrame lygyje, kaip referentinė funkcija (tipai SEE ir IEE) ne paprastai priims tuos darbo metodus, kurie jai bus pakišti, bet ir rinksis: šitie man tinka, o anie – ne mano, svetimi. Jau sugalvos kokius nors metodus, žinodama panašius. Tačiau iš principo naujų technologijų kūrimo tikslų nekels, kaip ir metodiškai nesieks naujo efektyvumo.
3. Trečiame lygmenyje vienas procesas. Т.y. ta informacija, kurią mes suvokiame, šiame lygmenyje sujungta į vieną procesą. Čia tikslų iškėlimas. Čia polinkis rungtyniauti. Čia idealo siekimas. Šis informacijos apdorojimo lygmuo būdingas
mažiausio pasipriešinimo taškui (arba mažiausio pasipriešinimo vietai – MPV, skaudžiajai funkcijai). Skaudusis taškas apdoroja informaciją tiktai apie vieną procesą. Jis skaudus būtent todėl, kad jame yra idealo siekis. Šį idealą sunku pasiekti, jeigu mes neapimame poelgio laisvės viso žemėlapio. Jeigu mes stengiamės judėti tiktai viena tiese, joje rungtyniaujame, joje taip pat galime patirti pralaimėjimą. Kas dažnai ir atsitinka.
Kas vyksta su veiksmų logika trečiajame lygmenyje? Žmogus tampa tarsi idealo siekimo proceso įkaitu. Jo veiksmai arba idealūs (kas praktiškai nepasiekiama), arba «visiškai niekam netinka», kadangi neidealūs. Pustonių čia nematyti. Sugebėjimo sustoti ir persijungti į kitą procesą – taipogi. Kas nemaloniausia – nėra sugebėjimo teigiamai įvertinti to, kas jau padaryta, ir «skirtingose plokštumose» pamatyti, kiek tai pritaikoma.
Pagal skaudžiąją funkciją žmogus įtrauktas į vieną procesą ir čia jis kitus žmones suvokia arba kaip varžovus, arba kaip užtarėjus: kiti žmonės jam arba padeda, arba trukdo šiame procese. Arba atsilieka, arba pralenkia, dėl to čia taip svarbi konkurencija.
Gyvenime mes dažnai matome šio teiginio patvirtinimą: pagal skaudųjį tašką žmogus nelinkęs bendradarbiauti, jis arba išeina iš proceso: «tai ne man», arba konkuruoja su įtampa, nemokėdamas atitrūkti nuo to, dažniausiai nereikalingo, rungtyniavimo.
4. Ketvirtasis lygmuo. Čia žmogus dėmesio lauke laiko keletą procesų. Laikant keletą procesų, jam jau nėra būtina su kuo nors rungtyniauti arba siekti idealo. Įdomiau transliuoti žinias, lyginant jas pagal keletą krypčių. Įdomiau žaisti kokiais nors vaidmenimis, įdomiau mokėti dirbti ir žaisti komandoje, bendradarbiauti. Ir apskritai demonstruoti darbštumą, todėl kad darbštumas taip pat ir bet koks darbas apima keletą procesų. Šį lygmenį atitinka
rolinė funkcija. Jinai moka apdoroti informaciją apie keletą procesų vienu metu. Kaip tai suprasti? Rolinė funkcija mums padeda socializuotis, t.y. priprasti, adaptuotis neįprastoje visuomenėje arba naujoje situacijoje. Tai keletas procesų dėmesio lauke. Tokia funkcija mato žmones kaip procesus, o ne paprastai žmogų kaip tašką, objektą. Objektai gali būti tiktai savi ir svetimi. O čia būtent procesai: žmonės vystymosi eigoje, augime, judėjime. Funkcija pastebi, kaip žmogus įsipaišo į visuomenę, kaip jis vystosi, kaip jis keičiasi, kaip jis atlieka savo darbą. Čia taip pat vyksta procesų lyginimas, jų sąveika.
Matydami įvairių žmonių dinamiką, mes ir patys galime lengviau adaptuotis visuomenėje. Čia taip pat vyksta išsilaisvinimas nuo nepilnavertiškumo kompleksų. Kada mes matome keletą procesų ir suprantame, kaip kiti žmonės susidoroja su savo nepilnavertiškumo kompleksais, mums lengviau susidoroti su savaisiais.
Kaip šiame lygmenyje pasireiškia veiksmų logika? Ji palygina savus ir svetimus veiksmus, matydama juos tuo pat metu procese. Ne paprastai – tikslinga ar ne, naudinga ar nenaudinga, o kaip sąveikauti su žmonėmis, norint išgauti naudos, kaip realizuotis darbe, norint užsitarnauti pripažinimą, kaip pristatyti save ir savo darbą iš pačios geriausios pusės.
Toliau mes pereiname prie pasąmoninių funkcijų poros.
5. Penktasis lygmuo. Tai ištisa plokštuma. Т.y keletas procesų jau susijungia į tam tikrą žemėlapį. kuriuo žmogus gali laisvai vaikščioti. Penktasis lygmuo tai laisvo mąstymo lygmuo. Mąstymo laisvė pasireiškia tiktai penktame lygmenyje. Žemesniuose lygmenyse laisvės nebuvo, mąstymas buvo apribotas objektų arba procesų ribomis, tarsi buvo nurodytas arba objektais arba procesais. Čia gi, penktame lygmenyje atsiranda laisvas mąstymas, poelgio laisvė, laisvė eiti kur nors, ir laisvė imtis savarankiškų veiksmų. Paaugliškas laisvės ir savarankiškumo siekis. Išsivadavimas, vidinis išsilaisvinimas.
Penktame lygmenyje dirba
septintoji funkcija ribojančioji, aprėminančioji. Arba ją galima pavadinti laisvės funkcija: poelgio laisvės, vidinės laisvės, išsilaisvinimo iš asmenybės laisvę varžančių rėmų funkcija. Kadangi ji susijusi rėmų įveikimu, išėjimu į laisvę. Šios funkcijos pagalba mes arba išeiname už rėmų, išsilaisviname iš jų, arba atvirkščiai, esame suvaržyti rėmų. Tuomet mes patiriame poelgio nelaisvę. Į šią funkciją susiveda visi paaugliški momentai: emancipacijos reakcija, išsilaisvinimas nuo tėvų spaudimo, nuo tėvų draudimų, momentai, kada reikia išbandyti save. Jėgų išbandymas: aš jau moku laisvai elgtis pats, savarankiškai, ar man dar reikalinga globa? Tai susiję su informacijos apdorojimu vienoje plokštumoje: yra žemėlapis, laisvas žemėlapis, ar aš moku pagal jį vaikščioti? Be kelių, laisvai, kur man šiandien reikia. Ir kartu neprapulti, nepasimesti ir nesutrikti. Ar ne? Štai tai susiję su išsilaisvinimo reakcija. Ir su aprėminančia, ribojančia funkcija.
Kaip veiksmų logika veikia penktame lygmenyje, kaip ribojančioji funkcija? Mąstymas šioje srityje gana laisvas, žmogus gali greitai ir palyginti lengvai rasti būtinus veikimo metodus, nustatyti dalyko naudingumą. Čia jam nereikalingi patarėjai, jis ir pats supras, kuo jam reikia užsiimti, kada sustoti, kiek vertas jo darbas. O jeigu trukdo, riboja laisvę, čia pat pritaikys šią funkciją: «neverta!». Ir juk atstos, liausis spausti ir riboti, trukdyti ir spirti.
Pamąstymui: greičiausiai žodžiai iš V. Vysockio dainos: «Nereikia paskui mane, kapanokitės savo vėžėmis» susiję su penktuoju lygmeniu – jie apie naujo kelio pramynimą žemėlapyje? Apie savarankiškumą, tame tarpe ir sprendimų priėmime, apie drąsa nebūti kaip visi.
Šios funkcijos neužbaigtumas reiškia žmogaus vidinės laisvės problemą.
6. Šeštajame lygmenyje atsižvelgiama į keletą žemėlapių. Т.y. atsižvelgiama ne tiktai į savo laisvę, bet ir į kitų žmonių laisvę. Štai čia pirmąkart atsiranda psichologinis mąstymas. Skirtingai nuo etinės sąmonės, kuri buvo antrajame lygmenyje, čia esama svetimo vidinio pasaulio modeliavimo. Jeigu yra mano žemėlapis ir mano laisvė, ir tuo pat metu yra svetimas žemėlapis ir svetima laisvė, tai mes vienu metu atsižvelgiame į visas šias laisves. Kol kas šeštame lygmenyje mes dar modeliuojame svetimą asmenybę kaip savąją. Ir čia stovi principas «nedaryk kitam to, ko nenorėtum sau». Čia taip pat stovi sutvarkymas, klasifikacija, mokslinis mąstymas. Čia taip pat teisių ir pareigų supratimas, teisinės valstybės supratimas. Čia taip pat teisės mokslas. Tipologijos sukūrimo klasifikacijos klausimai. Ta proga kalbant, Majers-Brigs tipologija taip pat randasi šiame lygmenyje. Psichologija, matematika ir t.t. – taip pat čia.
Šeštąjį lygmenį atitinka aštuntoji,
realizuojančioji funkcija. Ji dirba faktiškai be žodžių. Ji susijusi su produktyvia veikla, su suaugusiuoju, su savo vaikų auginimo būtinumu, pavyzdžiui, su atsakomybės momentais. Т.y čia kaip tik vyksta mokslinis supratimas, psichologinis supratimas, supratimas apie teises ir pareigas, įvairių klasifikacijų kūrimas. Būtent pagal aštuntąją funkciją nustatomas žmogaus patikimumas. Pagal Jevgenijos Gorenko išvadą, kurią gerai patvirtina mūsų praktika, jeigu žmogaus aštuntoji funkcija tvarkoje, tai žmogus patikimas, ir su šiuo žmogumi galima turėti reikalų. Su juo galima kurti šeimą. Su juo galima kartu dirbti. Juo galima pasitikėti sudėtingose situacijose. Jeigu aštuntoji funkcija ne tvarkoje, o taip būna, priminsime, kad kalba eina apie individualias, o ne tipologines ypatybes. Ne apie idealaus tipo struktūrą. Taip būna, kada žmogaus aštuntoji funkcija neištirta, nepakankamai išvystytas kanalas, nepakankamai gerai pagal ją žmogus dirba. Tai štai, jeigu aštuntoji funkcija ne tvarkoje, su tokiu žmogumi geriau reikalų neturėti. Ir geriau juo nepasikliauti.
Veiksmų logika šeštame lygmenyje, kaip realizuojančioji funkcija (ILE ir SLE) labai aiškiai jaučia, ar dalykas naudingas, ar verta juo užsiimti, ar pateisinamos darbo sąnaudos. Netingi padėti kitiems, duoti dalykišką patarimą, padėti veiksmu. Labai jautriai reaguoja, jeigu kitas nesusitvarko su reikalu, tuojau pat pasiūlo petį. Į svetimus materialinius pasiekimus nepretenduoja, supranta, kur kieno dalykinė teritorija, nepamina svetimų interesų. Tačiau ir neužsiiminėja tuščiais reikalais.
Ši funkcija susijusi su tuo būtinu žinių, įgūdžių, mokėjimų kompleksu, kuris leidžia žmogui stabiliai atitikti aplinkos reikalavimus, nevaržant nei jo, nei savęs.
7. Septintasis lygmuo. Kas gi randasi aukščiau mokslinio informacijos apdorojimo lygmens? Argi taip yra? Tai turėtų būti tai, kas randasi aukščiau susidariusių mokslo mokyklų, kurios daugiau ar mažiau efektyviai toliau tyrinėja aprašinėja ir pritaiko tarnauti žmonėms informaciją apie supantį pasaulį. Susidariusios struktūros daugiausia veikia pagal inerciją, dažnai be tyrimo intereso, bet užtat ten yra stabilus darbas, faktiškai be žodžių (kaip realizuojančioji funkcija – prieš tai esančiame lygmenyje).
O septintame lygmenyje yra fantazijos skrydis, mokėjimas panirti į tyrinėjimų gelmę ir įprasto, senų normų, atgyvenusių stereotipų griovimas.
Palyginkime: šeštasis lygmuo – mokslinis mąstymas. O septintasis – paradoksalusis. Paradoksai būna ne tiktai moksle. Kitiems netikėtos išvados, sprendimai taip pat priklauso septintajam lygmeniui. Kartais jie kam nors atrodo nenuspėjama kvailystė.
Aukščiau už mokslinį randasi paradoksalusis kūrybinis mąstymas. Kuris visada įneša į mokslą kokį nors sprogimą, atotrūkį, perversmą ir t.t. Т.y., jeigu mes kalbame, kad, pavyzdžiui, Dekartas ir Niutonas mums stovi šeštame lygmenyje, tai Enšteinas randasi septintame. Ypatingos idėjos, neįprastos idėjos, paradoksalus mąstymas. Tarp kitko kalbant, žaidimas LIK‘e taip pat randasi septintame lygmenyje. Septintasis lygmuo tai ir griaunamasis mąstymas, todėl kad jis griauna stereotipus. Tačiau tai taip pat ir kūrybinis, kuriamasis mąstymas. Tokie štai paradoksai. Šis lygmuo mato ištisą pasaulį, leidžia skristi fantazijai.
Šiame lygmenyje mes pereiname į bloką EGO.
Kūrybinė funkcija. Pagal kūrybinę funkciją mes teikiame paradoksalias idėjas. Mes galime sau leisti fantazijos skrydį, o galime pasinerti į tyrinėjimų gelmes. Ir giliai ištyrinėjus pamatyti ką nors taip ypatinga, neįprasta kitiems. Naudodamiesi kūrybine funkcija, mes galime sau leisti kurti revoliucines idėjas, ir jos bus adekvačios ir gyvybingos.
Čia taip pat atvirumas pasauliui, sugebėjimas atitrūkti nuo įprastų vaizdinių plokštumos.
Kūrybinė veiksmų logika … Apie ją reikia kurti dainas ir poemas. Tai tipai ILI ir SLI. Kas dar taip greitai nutvers savo naudą ten, kur jos dar niekas ir nesitikėjo rasti? Kas sukurs ypatingą biznį, tokį, kuris niekam ir į galvą nešovė, ir juk galintį veikti! Kas sugalvos, kaip organizuoti reikalus, kad mažiau tektų judėti, o rezultatas pranoktų visus lūkesčius? Ir visus aplink įtrauks taip, kad jų veiksmai bus suderinti ir atneš maksimalią naudą.
8. Ir, pagaliau, pats paslaptingiausias aštuntasis lygmuo. Jeigu septintame lygmenyje mumyse atsiranda ištisas pasaulis. Asmenybės pasaulis, t.y. atsiranda trečiasis matavimas, atsiranda fantazijos skrydis ir panirimas į tyrinėjimų gelmes, tai aštuntame lygmenyje atsiranda iškart keletas pasaulių. Kas tai yra keletas pasaulių? Kada mes matome save kaip ištisą pasaulį, ir tuo pat metu kartu mes suvokiame ir kitą žmogų kaip ištisą ypatingą pasaulį. Tokį pat paradoksalų, tokį pat ypatingą, tokį pat neįprastą, kaip savąjį. Tai jau aštuntojo lygmens mąstymas. Šiame lygmenyje mes matome savo idėjas kaip ištisą pasaulį, ir tuo pat metu – ir svetimas idėjas – taip pat kaip didelį, milžinišką pasaulį. Čia tuo pat metu dera keletas pasaulių. Išmatuoti ir suprasti kitą žmogų pagal savo matus aštuntame lygmenyje jau negalima. Jam reikalingi kitokie matai, kitoks priėjimas. Ir tiktai
bazinei funkcijai užtenka informacijos apdorojimo apimties, kad šiuos skirtingus priėjimus prie įvairių žmonių surastų.
Asmenybės pasaulis, supančio pasaulio suvokimas, įvairiems žmonėms nepanašūs. Palyginkime: septintajame lygmenyje – paradoksalumas, kadangi skirtingi pasauliai nesuderinami. Aštuntajame – suderinami. Analogija – budizmas, kuris laiko galimu jei žmoguje vienu metu egzistuoja ir kitas tikėjimas. Aštuntasis lygmuo tarsi «uždengia savimi» visus likusius, matydamas ir priimdamas juos. Tai besąlyginio priėmimo lygmuo. Kaip budizmas priima į savo eiles kitų tikėjimų atstovus, neversdamas atsisakyti nuo ankstesnių įsitikinimų.
Kiekvienas pasaulis egzistuoja atskirai, ir jis paradoksalus kitiems, todėl kad neįprastas, ypatingas. Aštuntasis lygmuo moka priimti šitą svetimą paradoksalumą. Не раздражаясь: jis paprasčiausiai mato toliau ir giliau, ne tiktai pastebi neįprasta, bet ir supranta to priežastis. Priima visumoje, su visais už ir prieš, su privalumais ir trūkumais, su nesuderinamumais, ir matymu, kaip žmogus pats irgi kenčia nuo savų nesuderinamumų.
Taigi, bazinė funkcija. Pagal bazinę funkciją buvo labai geras G.А Šumano iš Kijevo tyrimas. Jis kalbėjo, apie tai, kad prie savosios bazinės funkcijos žmogus eina visą gyvenimą, bet taip ir negali prieiti. Šia prasme bazinė funkcija kartais vadinama netgi pasąmonine. Tačiau ji nėra pasąmoninė, funkcijos informaciją mes suvokiame labai gerai. Ji nepažini iki galo. Štai taip aš apie ją pasakyčiau. Ji be abejonės pažini kaip procesas, bet nepažini kaip rezultatas. Ji visada eina žmogaus priekyje. Ji visada duoda mums daugiau, negu mes galime apie ją žinoti. Ir bazinė funkcija leidžia mums pamatyti ne tiktai savo pasaulį, bet ir svetimus pasaulius. Ji duoda tiek informacijos, kuri atrodo didesnė už patį žmogų, jos šeimininką.
Palyginimui: jeigu šeštame lygmenyje mes sakome, kad yra vienas normos variantas, kaip mums sako, pavyzdžiui, psichologija. Iki šio laiko daugelį psichologų piktina ir erzina mintis apie psichologinių tipų normalumą, jie nesupranta, iš kur randasi 16 normos variantų – 16 socioninių tipų. O socionika, mano požiūriu, aštuntojo lygmens mokslas. Ji visai ramiai suvokia 16 normos variantų.
Aštuntame lygmenyje randasi tikrasis humanizmas, kada mes matome atskirą žmogų kaip ne vien kokio nors tipo arba kokios nors normos varianto atstovą, o kaip ištisą pasaulį, nepanašų į kitus. Pilnas galbūt kokių nors ypatingų, galbūt paradoksalių, galbūt neįprastų mums idėjų, jis turi pilną teisę joms ir savo neįprastumui bei neprognozuojamumui.
Ir neveltui Kijeve А.V. Bukalovas bazinę funkciją pavadino keturmate. Žinoma, mes gyvename trimatėje erdvėje. Kalbėti apie keturmates funkcijas galima tiktai grynai matematiškai, abstrakčiai. Bet, jeigu kalbėtume apie tai, kaip realiai dirba šita funkcija mūsų trimatėje erdvėje, tai matydama vienu metu keletą pasaulių, ji yra tarsi kvaziketurmatė. Ji talpesnė nei trimatė, jis savyje vienu metu apjungia daug trimačių pasaulių.
Kaip gi atrodo veiksmų logika, mokanti matyti toli už trimačio pasaulio ribų? Bazinė veiksmų logika – LIE ir LSE. Ji aiškiai žino, kur guli pinigai, kaip reikia dirbti, kaip organizuoti ir sureguliuoti savo biznį. Su malonumu išmokys ir paaiškins, kaip reikia dirbti, suras įvairius priėjimo būdus įvairiose sąlygose ir prie įvairių žmonių dalykiniu požiūriu. Kartais netgi patarimais užkankins: juk ji mato pernelyg daug – pernelyg, žinoma, paprasto mirtingojo, neturinčio tokio globalaus ir universalaus mąstymo šioje srityje, požiūriu.
Ar gali toks žmogus «prašauti» darbuose? Tiktai jeigu nepakankamai išvystytas informacinis kanalas (dėl nedidelės patirties arba neaukšto intelekto, pavyzdžiui). Normaliomis sąlygomis ir normaliame asmenybės vystymosi lygmenyje «prašovimai» galimi pagal kitas funkcijas, tačiau pagal bazinę tokia tikimybė minimali. Т.y. nesėkmė reikaluose tokiam žmogui gali atsitikti, pavyzdžiui, dėl nesuderintų asmeninių žmogiškų kontaktų, bet ne dėl neteisingai išstudijuotos technologijos. Bazinė funkcija turi dirbti be kitų funkcijų pagalbos. Ji ir pati gerai gaudosi informacijoje. Dirba laisvai, be įtampos.
Pabaigoje pabandysime padaryti išvadas. Kas čia naujo? Šis tyrimas leidžia patikslinti modelio А darbą ir funkcijų darbo mechanizmo supratimą iš empirinio pervesti į matematinį. Tas galėtų pasitarnauti moksliniam socionikos pripažinimui ir aiškesniam modelių ir tipų aprašymui.
Šios hipotezės patvirtinimui aš pravedžiau nedidelį tyrimą. Ką įdomaus jis parodė? Iš pradžių buvo apklausta keletas žmonių, ir visi be išimties pastebėjo, kad kiekviena funkcija apdoroja informaciją būtent apie savo objektų kiekį ir kokybę.
Pavyzdžiui, LSI tipas, jo galimybių intuicija bus ne paprasčiausiai skaudžioji, o visada susijusi su vienu procesu. Galima pasakyti, kad ši funkcija turi siekio pobūdį, parodo, ko siekia žmogus. Ji nebus suvokiama taip: galimybė yra, aš ja nepasinaudojau. Galimybės nėra, aš ją atidaviau, kaip tai būtų buvę, pavyzdžiui, SEI tipui, kur penktoji funkcija galimybių intuicija, suvokiama kaip žaidimas. LSI tipui su galimybių intuicija visada susijęs idealo siekimo procesas. Ir visada truputį rungtyniaujantis požiūris.
O štai jeigu mes paimsime, pavyzdžiui, LSI baltąją sensoriką, tai čia kitas požiūris: sensorika, t.y. sveikata, pojūčiai, patogumai žmonėms turi būti vienodi visiems. LSI supratimu, žinoma. Tai nereiškia, kad SEI supratimu jie gali būti vienodi visiems. SEI mato daug pasaulių pojūčių sensoriuos srityje. Gerai jaučia savo pojūčių pasaulį: jis sako, kad «pojūčiai man tai šventa». Tuo pat metu labai gerai jaučia ir svetimus pojūčius, jis sako, pavyzdžiui: «aš matau, kad kitam žmogui sublizgo akys, arba paraudo oda. Tai reiškia, kad jis ne visai sveikas». Arba «Aš matau, kad jis nepatogiai įsitaisė», arba «Aš jaučiu, kad jam pučia iš balkono». «Aš jaučiu, kad jam pučia», sako SEI, kurio baltoji sensorika bazinė funkcija. O štai LSI mato, kad žmonėms reikia parūpinti maždaug vienodą komforto lygį. Visa kita, jeigu mokės, pasidarys patys, bet apskritai, visa kita LSI požiūriu nereikalinga.
Taip pat, kaip LSI tipui, pojūčių sensorika išsidėsčiusi ESI. Mūsų tyrimų procese mergina ESI pasakė, kad yra universali priemonė, labai gera įvairių ekstremalių situacijų gydymui. Tai labai būdinga šeštajam lygmeniui. (Ir LSI, ir ESI pojūčių sensorika susijusi su šeštojo lygmens mąstymu).
Ką mes matome? Šeštojo lygmens mąstymas – tarsi plokščias. Jis siekia visiems sudaryti vienodas taisykles. Skirtingai nuo aštuntojo lygmens mąstymo, kuris apima kaip savo, taip ir svetimus nepakartojamus ir nepriklausomus pasaulius.
Palyginimui paimsime pojūčių sensoriką pirmoje vystymosi stadijoje, ten viskas paprasta. Yra mėgstamo patiekalo kvapas – žmogus panoro suvalgyti šį patiekalą. Nėra šio patiekalo kvapo, nepanoro. Tačiau jei yra kvapas mėgstamo arba kokio nors kito patiekalo, kuris erzina ir provokuoja, o tuo metu siūlomas kitas, tai sukelia nuostabą. Vienas objektas dėmesio lauke numato kitų nebuvimą arba ignoravimą.
O kaip elgsis ta pati pojūčių sensorika referentinėje funkcijoje? Čia randasi daug objektų, ten žmogui malonu, jei jam siūloma įvairovė. Bet neverčiama ruošti procesus savarankiškai. Tokie žmonės paprastai turi daug kulinarinių receptų, daug knygų apie kulinariją ir teisingą mitybą. Tai ir yra daugelis taškų.
O štai LSI požiūriu, antrame vystymosi lygmenyje (laiko intuicija) bus daugybė, pavyzdžiui, įvairių planų. Daugybė įvairių amžiaus tarpsnių. Neveltui LSI pakankamai diferencijuotai žiūri į žmones pagal amžių. Jaunų vieno klausinėja, senų kito, vidutinio amžiaus trečio. Čia vyksta išskyrimas. Bet LSI išskyrimas vyksta pagal laiką. O kitiems tipams išskyrimas pagal kitas funkcijas, kurios patenka į šeštosios funkcijos gardelę.
O kam mums reikalingi šie patikslinimai? Argi mes nežinome, kaip veikia sugestyvinė arba referentinė funkcija? Prisiminkime, kaip kūrėsi socionika. Aušra sukūrė modelį, remdamasi Jungo tekstais. Modelyje yra stiprios funkcijos, silpnos, sąmoningos, pasąmoninės funkcijos. Pagal modelį mes galime kalbėti, kurios funkcijos stiprios, kurios silpnos, priklausomai nuo to, į kokį modelio bloką pateko funkcija. Bet kalbant apie tai, kad penktoji ir šeštoji patenka į silpnų pasąmoninių funkcijų bloką, mes teoriškai pagal modelį negalime pasakyti, kuo jos tarp savęs skiriasi.
Mes galime apie tai kalbėti tiktai remdamiesi tais praktiniais tyrimais ir stebėjimais, kuriuos pravedė Aušra ir jos mokiniai, pasekėjai. Ši medžiaga empyrinė. O taikydami Feldmano teoriją, mes galime grynai matematiškai patikslinti šį modelį. Ir modelis gaunasi jau truputį kitoks. Dabar mes kiekvieną modelio А gardelę palyginame su ta informacijos kokybe, kurią ji moka apdoroti.
[1] Фельдман Я. А. Теория уровней. // Соционика. Сборник докладов IV московской научной конференции "Проблемы диагностики типов личности в соционике", М. – 2001
[2] Т. Н. Прокофьева. Развитие личности по теории Э. Эриксона и по модели А. // http//:www.socionics.ru/, 1999.