Socionikos forumas

Šiandien pažiūrėjau filmą "Simarono žirgas" ir iškilo klausimas: Kas yra laisvė?

Ką mano forumo dalyviai, kas tai yra? Ką skirtingiems tipams reikšia laisvė? Kur jos pažabojimas yra tabu?

Galimybė elgtis taip kaip nori. Aišku su daugybę išimčių, su tam tikromis ribomis.
Mes gyvename laisvoje šalyje, bet žinome ribas, peržengus jas žmonija paprasčiausiai išnyktų. Kad tai neįvyktų į visuominę idiegtos ribas palaikančios įstaigos kaip policija, muitinė ir panašiai.
Nemanau, kad laisvės supratimas labai susijęs su tipu, greičiau tai visuominės, tevų, draugų įdiegta ideologija.

Na, pavyzdžiui, galima reikalauti poelgių laisvės, kad būtų galima elgtis taip, kaip diktuoja emocijos, sąžinė.
Galima reikalauti pasirinkimo laisvės, pvz, vaikas reikalauja, kad tėvai jam pačiam leistų pasirinkti mokyklą, kurią nori lankyt, būrelius.
O kartais visai atsisakoma tokių laisvių ir ieškoma priklausomybės kažkam. Pvz, esu matęs žmonių, kurie džiaugiasi, kada už juos nusprendžia, parenka.
Robespjerai leidžiasi už save išrinkt drabužius ar maistą, kiti tipai - kitką. Man įdomu, ar laisvės susijusios su tipu. Laisvės, kurias mes giname, ir kurių atsisakome ir norime, kad sprendimus už mus priimtų kiti.

Na taip, galima funkcijom bandyt priskirt situacijas ar dalykus ir bandyt spėt ar užleis tam tikri tipai iniciatyvą, kai ta funkcija yra silpna t.y. skaudžioji ar papildinio bazinė/kūrybinė.

Kad ir šitą asocijuoti su .
Deja pavyzdžiai su kitom funkcijom į galvą neatkeliauja

Manau kad "uždėti apynastrį" bazinei funkcijai - iš principo neįmanoma. Kūrybinei - taip pat (Donui mąstymo laisvė - prigimtinė). Arba tai gali būti konkrečiai dėl logikos - jokių simpatijų, "saviškio" ar "svetimo", tie dalykai įtakos neturi. Jei atsiranda dilema dėl "saviškio" ir "tiesos" - tai jau sąžinės kančios, ką pasirinkti. Sąžinė balsuoja už "tiesą", nebent tą sąžinę truputį prismaugtum savyje, kad "nesikištų".... Bet tada vis tiek jauti - ką padarei, širdis nerami.

Dėl skaudžiosios - sunku pasakyti. Iš vienos pusės - jinai labai labai jautri. Kiek suprantu ir jaučiu, dažnai būna paradoksas - menkiausią niuansą tuojau pat pajunti, tačiau nežinai kaip reikia išspręsti, kad dar labiau nepagadintum... Dažnai apie skaudžiąją sakoma "nepastebi", "neskiria niuansų" ir pan. Bet iš patirties - jinai mato, tiktai savotiškai susigūžia pamačiusi, bijo įsikišti ir aktyviai veikti (palieka savieigai). O jei yra labai labai įspausta į kampą, verčiama sureaguoti - gali baigtis tiesiog sprogimu.

Ko gero, normoms labiausiai pasiduoda normatyvinė (jai ir priklauso pagal "pareigas")

Skaudžioji ir neskiria niuansų. Nepritarčiau Jūsų teiginiui.

Manau, skaudžioji labai jautri POKYČIUI, tačiau tas pokytis būtinai turi būti paremtas patirtimi.
Pvz, Don Kichoto atveju, nusistovėjusių santykių menkiausias pokytis kelia įtampą. Jei kažką nuo jo slepia, juo nepasitiki, iš karto nesmagu. Bet visa tai yra paremta patirtimi - palyginama su tuo, kaip buvo anksčiau.

Niuansai yra nematomi tarp naujos informacijos. Sakykime, Donas nepastebės kitų bendravime santykio pokyčio, nebent tai būtų akivaizdu. Bet kas yra nesusiję su JO PATIES patirtimi, su juo pačiu, menkai bus pajuntama. Ar klystu? Nušvieskit iš savo "varpinės"

Paprastai varpinė būna aukštoje vietoje, iš kur matyti toli aplinkui, o Dono atveju ta tarsi "šulinyje" Todėl man sunku ką nors pasakyti (stebėjimo laukas - tik lopinėlis dangaus viršuje).

Informaciją visi tipai suvokia selektyviai, t.y. iš jos srauto atsirenka "prasminę informaciją" ir "foną". Donas visų pirma ieško loginio paaiškinimo, lygina su etinėmis normomis (kaip tradiciškai priimta). Paaiškinti situaciją iš pačios etikos dėsningumų, tendencijų, proceso vystymosi - sunku, nes tai ne ta plotmė. Tai tarsi "neneša jokios informacijos, yra tarsi fonas". Pvz. Donas paprastai nekreipia dėmesio į tai KAIP PASAKOMA, svarbu tiktai prasminė žodžių reikšmė. Žinutėse paprastai praleidžiu įv. šypsenėles, žiūriu tiktai į tekstą. Praktiškai nematysiu skirtumo tarp vieno "foninio atspalvio" ir kito.

Pokyčiai pastebimi tiktai iš kitokio atsako negu tikėtąsi. Atrodo, viskas vyko kaip visada - ir bac! atsakas kitas. Kas ne taip? Kodėl "nelogiška" reakcija? Labai sunku atsekti, kokie "fono" niuansai lėmė kitokią eigą. Ir jeigu kokioje nors aplinkoje, situacijoje tie "fono ribuliavimai" yra pagrindiniai, lemiantys (situacija vystosi pagal tų ribuliavimų dėsnius) - Donui šakės! Tos aplinkos priešiškumas suvokiamas labai skaudžiai.

P.S. Nežinau ar bent į tą pusę paaiškinau...

Supratau, reiškia bet kokiu atveju niuansai nejaučiami. Jaučiamas REZULTATAS - po laiko. Kitokia reakcija, nei tikėtasi, kitoks elgesys, nei laukta.

Man asmeniškai kartais pasitaiko, kad net bendravimui nepakitus jau jaučiasi, kad pakito kito žmogaus požiūris. Net nebūtinai reikia sulaut reakcijos, rezultato, tas JAUČIAMA. Kad kito žmogaus viduje įvyko kažkoks pokytis.

O aš pokyčius etikos srityje dažniausiai jaučiu tiktai iš pakitusios kito žmogaus reakcijos. O tai jau gaunasi uždelstas pastebėjimas - ne tiesioginis.
Todėl ir mano reagavimas gaunasi pavėluotas - ir jeigu situacija keičiasi gana greitai, tas "uždelsimas" atrodo vaizdžiai panašus į vėluojantį TV signalą (veiksmas gerokai priekyje, o garsas po kelio-o-o-likos sekundžių)

Tuomet vis dėlto niuansai jaučiami sunkiai?

man taip su sensorika..

Manau, kad visi tipai viską (visus aspektus) turi jausti - skiriasi tiktai jų "ryškumas" (tarsi pikselių raiška cm2) ir "signalo priėmimo greitis". Bazinės funkcijos čia tobuli aparatai.

Bet niuansus aš ir suvokiu kaip tą ryškumą, atspalvius. Niuansus pradeda jaust trimatės funkcijos turbūt - jos jaučia situaciją.

Iš esmės manau, kad mes bandom pasakyt tą patį tik kitais pavyzdžiais. Neišsiaiškinom, ką reiškia "niuansas". Aš tai suprantu, kaip kažkokia plonybė, kurią sugeba pastebėti stipriosios, trimatės funkcijos. Skaudžioji jas suvokia nebent per savo patirtį, arba suvokia, kad kažkas pakito, bet labai per miglą, negali pasakyt, kas pakito, skauda, bet neaišku ką tiksliai. Trimatė funkcija jau jaučia tuos niuansus.

įdomi tema

asmeniškai, laisvė - pamatinės svarbos dalykas. nežinau, ar čia dėl tipo, ar dėl kokio išauklėjimo, bet susidūręs su situacija, kai reikia pasirinkti ką nors svarbaus, visada vengiu save apriboti - bent jau tiek, kad po to nebūtų kelio atgal.

išmintingas sprendimas, mano supratimu, yra toks, kuris palieka kaip įmanoma daugiau galimybių ateityje (o ypač geras, kai tas galimybes dar ir padaugina). todėl visada labai neramiai vertinu, jei kokie nors siūlymai ar galimi sprendimai varžo veiksmų laisvę. instinktyviai stengiuosi to išvengti.

kitas dalykas - kaip ta laisve naudojamasi. jei laisvės kaip veikimo principo vertinimas tarp tipų gali varijuoti (t.y. nuo to priklausyti), laisvės naudojimasis, manau, priklauso nuo konkretaus žmogaus elgesio ir jo valinių sprendimų, taip pat turbūt kultūros ir išsilavinimo.

tiek.

p.s. smagu, kad forumas šiek tiek atgimė

Tų pavyzdžių nelabau daug ir yra. Minėtasis pavyzdys gali pasitaikyti tada, jei tūlas asmuo, patikintis kitam išrinkti aprangą, pasitiki juo. Ar pasitikėjimas nėra sritis?