Šiuo konkrečiu atveju mano žinutė buvo - nuomonės išsakymas apskritai į temą.
Visuomet diskutuoju SU VISAIS arba kitaip tariant DALYVAUJU toje temoje. Asmeniškai bendrauju per asmenines žinutes.
Kitu atveju arba cituoju tą sakinį, kurį konkrečiai komentuoju, arba kreipiuosi nicku į dalyvį patikslinimo.
Nustebinai, Sigurdai...
Nesigilinau, ar tai vien intuitų bruožas (manau, gal daugiau ekstravertų), bet diskusijų eigoje seku
bendrą minties rutuliojimąsi, nesureikšmindama, kas autorius. Temos mintis man egzistuoja kaip savarankiškas objektas. Gal beveik visada ir atsakau išsakytai minčiai, ginčijuosi su mintimi, ne su autoriumi. Man iš tikrųjų labai svarbu temos minties esmė, pats kalbos OBJEKTAS. Gal ekstravertiškas požiūris turi įtakos?
Tikrai esu orientuota į objektą, ne į asmenį. Netgi pastebėjau, kad vengiu suasmeninančių žodžių.
Tačiau yra kita pusė - esu labai griežtai atsiskaitanti (ir reikli kitiems) už ne savas mintis. Jeigu išsakau ne savo mintis, o ką esu girdėjusi - nusakau šaltinį. Jeigu cituoju - VISADA nurodau autorių ir/arba šaltinį. Man netgi atrodo nesąžininga (kaip vagystė) pacituoti, pvz., eilėraštį nenurodant autoriaus. Jei nežinau - paaukosiu savo laiką, kad surasčiau (bet tai MANO problema, neužkraunu to skaitantiems, nekeliu painiavos ir spėliojimų). Tas dalykas su citatų "apiforminimu" gali būti daugiau išsiugdytas, tapęs kaip ir "profesiniu įpročiu".
P.S. Virtualioje erdvėje malonesnis ir labiau įprastas kreipinys būtų Tu. (užtenka, kad darbe įprasta oficialiai "jūsintis")
