Dalyvis.53 rašė:
m2: Na dėl tos hipochondrijos, tai kažkaip jie kitų problemų nelabai turi. Visos problemos susiveda į santykius. Kažkas kažką pasakė, kažkas netaip pažiūrėjo, kažkas dar kažką ir prasideda bėdos. Panašu, kad Dostojevskiai gyvena tuo.
Daug aukštų materijų, o
nerasta gyvenimiško supratimo. O moterys... neduok die, sužinos, kad kažkas pasakė, jog ji negraži ar dar kokia. 3 dienų garantija depresijai + ašarų upeliai
Na nežinau, gal aš čia tik pažįstu tokias su patalogijom. Bet, kad labai jau tiksliai ir ryškiai funkcinis modelis pasireiškia
Gal galėtumei tiksliau, konkrečiau? (frazes paryškinau). Beje kokie tavo santykiai buvo su jomis? Kaip artimai bendravot ir iš ko tokią nuomonę susidarei? Gal galėtum konrečią situaciją įliustruoti?
Nepagražini čia su tais ašarų upeliais? : ] Iš asmeninės pusės, jei žmogus mane šmeižia už nugaros, pagarba tam žmogui žlunga, todėl aš atsitraukiu, be jokių emocijų, be jokių aiškinimųsi, be jokių ašarų, lyg niekur nieko. Visai kas kita, jei ką pasako artimas žmogus, kuris yra gerbiamas, mylimas ir vertinamas, tuomet toks elgesys, netik įžeidžia, bet ir įskaudina, o kaip galima nejausti nuoskaudos, kai tau mylimas žmogus, tarsi duria peilį tau į širdį, nesvarbu tyčia ar netyčia. Galų gale, to fakto, kad įžeidei dostiką, tu nesužinosi niekaip, nes jis tau parodis nulį emocijų,Kabliukas kuris mane čia užkabino dėl depresijos tas, kad savo nuoskaudų pasaulyje aš niekam, niekada gyvenime nerodau, viskas ką žmonės manyje gali pamatyti, tai tik šypsena arba pyktis, nieko daugiau. Viešai išsprūsta nebent tik viena antra ašara nepastebimai, kai viduje viskas virte verda ir norisi žviegt iš skausmo, bet toli gražu, tvardausi, jei verkiu, tai taip, kad niekas nei mato nei, girdi. Esu dažnai palaikoma, net ragana, dėl savo antijautrumo, nes aš jo nedemonstruou. Apsiašarojusi esu tik šalia savo vaikino, kuris mane begalo mylėjo, sukuriuo buvom begalo artimi ir kurį aš mylėjau ir jis buvo vienintelis žmogus kuriam parodžiau savo tamsiąją mėnulio pusę. Pabrėžiu, vienintelis. Visos tos šnekos apie tą depresyvumą ir žliumbimą tarsi faršas, tarsi visiška priešingybė. Tačiau, jei dostikui tu esi nulis, su ašarom ir depresijom tikrai perlenkei lazdą, nes paprastai ant tokių dostikam liaudiškai tariant "nusi". Nors visgi, aš negaliu kalbėti už visus. Ir šiaip keista būtų, jei dostikai parodytų tau savo tikrąjį veidą, jei nebūtumėt buvę begalo artimi ir jei tas žmogus nebūtų tavęs gerbęs. O jei jūs buvot artimi ir drįsti taip šnekėti apie žmogų kuris tavimi pasitikėjo, tai yra apgailėtina, net neturiu žodžių iš kur randasi tokia tuštybė.