Nadia raš?:
Hamletas, netgi isterikuodamas, viduj yra ramus. ?ia jo k?ryba.
Nenado obobš?at' taip nes?moningai.
Hamletai, kaip ir visi žmon?s, turi šird?, jausmus, norus, troškimus. Ir jam gali labai skaud?ti viduj. Ir t? susikaupus? skausm? jis gali išlieti ? aplink?, tiek isterijomis, tiek ašaromis, o gal net ind? daužymu ar kitais veiksmais.
Taip, aišku, jis gali apsimesti kažkuo, suvaidinti kažk?. Bet kiek aš paž?stu Hamletus, jie TIKI tuo, k? kalba ir daro. Galb?t t? akimirk?, gal t? valand? ar t? dien?. Bet tikrai TIKI. Tik tik?damas savo jausmais, emocijomis gali b?ti nuoširdus savo žodžiuose. Nes tik nuoširdžios emocijos atrodys nefalšyvai. T?, manau, suvokia kiekvienas
.
Sutinku, galb?t paraleliai kažkur gali vykti analiz?s procesas, tiesiog nes?moningai, apie tuos galimus poveikio metodus. Bet! Taip yra tod?l, kad bazin?
savaime žino praktiškai be joki? moksl? ir patirties didžiul? arsenal? t? galim? priemoni?. Tai kaip spalv? palet?, tarkim, dailininko rankose. Ir intuityviai jauti, kuri? spalv? reik?t? panaudoti. Žmon?s dažnai m?gina d?l to hamletams prisegti manipuliatoriaus etiket?. Kažkiek panašiai nuskamb?jo ir Nadios pasakymas, kad žmogus, isterikuodamas, išlieka viduj ramus. Iš to išeit?, kad jis, b?damas vidujai abejingas, gali suvaidinti baisiausiai kažk? mylint? asmen?. Bet kiek žinau, Hamletai taip nesielgia. Jei jie myli, tai myli, jei neken?ia- tai neken?ia. Viskas tikra, viskas iš visos širdies.
O padorumas- jau ne nuo tipo priklauso.