Socionikos forumas

Liepa: vava paleitei dualus... man ir buvo idomu ar su dualu buna kokiu pykciu, neapykantos ar dar kazko

Nary: manei dualai "šventieji"?  Neeee....

Tarp kitko, dualas gana dažnai krečia "šunybes". Mes augom trys seserys Donė, Hugė, Diumė. Visko būdavo... ir apsipykdavom ir pasipešiodavom mažesnės. Kai susikivirčydavom, bent jau man aštriau gaudavosi su Huge (Diumčikė - jauniausia imdavosi taikintojo vaidmens - tipiškas "tarpininkas".). "Eibių" daugiau gal krėsdavo Diumė - gal dėl to kad mažiausia buvo, visur lįsdavo per smalsumą, ir jai visko reikėdavo, ką mes darom - ypač kai mes jau ėjom mokyklon, o ji dar ne. Pyktis užvirdavo pamačius "darbelius". Bet... užtekdavo pamatyt ją pačią - jos akis, jos prasikaltusią šypseną (tą "as nolėjau tau padėt" arba "ismokt kaip tu") - viskas! Susitardavom, kad daugiau nelies mano daiktų (iki kito eilinio karto ).

Buvau nustebusi, kai lygiai taip pat būdavo studentaujant su viena kambario drauge. Irgi pykti galėjau, kol jos nematau. Galvodavau, na palauk, ateis - viską išdėsiu! Kai tik kartu - automatiškai vien pažiūrėjus į ją, be žodžių atleisdavau. Nė aiškintis nebereikėdavo - na ką čia, juk visiems visko pasitaiko, visi mes žmonės...  Gal taip yra, kad dualas nesistengia labai prisitaikyti, įtikti - leidžia sau atsipalaiduoti ir būti savimi. Tikrai YRA tas JAUKUMO JAUSMAS! (tą suvoki ne iškart, o pastebėjęs kai tam tikrose situacijose trūksta dualo, trūksta jo pagalbos - t.y. dualo vertę suvoki, kai jo trūksta). Yra kažkoks įsitikinimas - kad Tave supras vistiek. Kaip sau atleidi kai kurias silpnybes (nesi visąlaik įsitempęs) - taip ir kitam žmogui. Su dualais pyktis labai trumpalaikis. Ir jo motyvų supratimas (elgesio pateisinimas) - eina galbūt iš pasąmonės, nes žodžiais tik užsimenama, nebūtina aiškintis nuodugniai. O pripratus prie žmogaus - suprantama be žodžių. Tada nė aiškintis nebereikia, tik pasibėdavojama - va kaip pasijaučiau ... ir kartu reikalas sutvarkomas, ištaisomas.

Dabar turiu dvi drauges Diumčikes (neskaitant artimųjų). Kai pagalvoju, tai - nepykstu, jei jos pavėluoja kur nors, jei pažada eiti kartu, bet paskiria tą laiką kitam žmogui... jei neturi laiko, kai man jų reikia.  Aš pati irgi gal leidžiu sau daugiau tokį atsainumą: "ai, sava draugė - supras". Pagalvojau, kad dualai gali būti kartais ir egoistiškesni vienas kito atžvilgiu. Dėl to tikrai nepriekaištaujama. Visa, kas buvo "ne taip" - susitikus pamirštama ir jauti džiaugsmą, jauti visą dėmesį. Būdami kartu DABAR - dualai turbūt duoda viens kitam viską, ką gali. Viską kompensuoja.

Aš taip manau...   Taigi, dualai leidžia sau egoizmą, ir "šunybes" krečia. Tik konfliktuoti su tokiu nuostabiu žmogum - vis tiek nepavyksta

Liepa: labai gražiai aprašei dualybės jaukumą, būtent tas žodis jaukumas labai dera prie to santykio. Tik norėjau pridurti, kad nevadinčiau dualų santykio egoistišku, juk būti neužsidariusiam nuo pasaulio (net ir su dualu) yra išmintinga ir reikalinga kiekvienam. Ech, koks puikus tas duališkas nesugebėjimas neatleisti vienas kitam...

Sveika, Skarlet.

Dabar dingtelėjo, kad galbūt yra du egoizmo tipai. Vienas - savarankiškas egoizmas (kai kiekvienas turi po savo pasaulį); kitas - egoizmas dviese (kai dviese atranda savo pasaulį ir pašalinių į jį nebeįsileidžia).

Rašydama turėjau omenyje, kad tarp dualų būna savitarpio egoistiškas savarankiškumas, t.y. kiekvienas turi savo tarsi atskirą pasaulį. Juk iš esmės dualai - labiausiai priešingi pagal savybes tipai, labiausiai skirtingi. Dualai nepavydi viens kitam draugų, savarankiškumo. Jų, nors ir atskiri pasauliai, tarpusavyje yra atviri, t.y. jei parodomas susidomėjimas - visada įsileidžiama "be vizų".

Ir jie neužsidaro tarpusavyje - gal tik kai ilgiau nesimatę draugai susitinka arba pirmąkart susibūrime pajuntama artima siela (pajuntamas sielų supratimas) atsiranda tiek daug išsipasakoti, tiek daug kuo pasidalinti, kad aplinkiniai kurį laiką "nustoja egzistavę".  Mano pastebėjimais, nuolatinė dualų pora (pvz. sutuoktiniai) su aplinkiniais bendrauja tarsi vienas asmuo - papildydami viens kito pasakojimą, vienas pradeda, kitas užbaigia ir pan.

Manyčiau kad dualams būdingos abi egoizmo rūšys - jos irgi viena kitą pakeičia, papildo (priklausomai nuo aplinkybių).

Labai gerai aprašytas Jeseninų elgesys. Tokia taktika būdinga dažnam IEI. Nežinau kaip tai vertinti, dvejopa nuomonė. Kaip baltaetikui galbūt labiausiai kliūna tas užsidarymas ir neišsakytas nepasitenkinimas, pabrėžtinai pakeistas elgesys. Tai kaip ir nepatvarių santykių ženklas. Čia labiau turiu omeny, kada be logiškos priežasties pasireiškia tokie dalykai, kad pats nesupranti kame problema. Dažniausiai nutylima apie bėdą, aiškiai atsiribojama. Bet po kiek laiko nelauktai vėl prisistatoma, su gera nuotaika, emocijom. Tačiau vis tiek viduje lieka klausimas, kodėl taip buvo pasielgta (jei neišsako). Taip kad bendrai, ta nuotaika gera tik pačiam IEI, bet ne Dostui. Tokie "pasiplovimai" kelia nepasitikėjimą, daugeliu atveju.

Toks Jeseninų (beveik lygiai taip pat elgiasi ir Diuma!) elgesys labai tinkamas Donams. Logiškai tai suprantama - elgesys VISADA adekvatus nuotaikai (t.y. neveidmainiaujama). Priimtinas ir po kurio laiko apsireiškimas su gera nuotaika (tarsi nieko nebūtų įvykę) - tai kaip tik parodo STABILIUS santykius. Santykiai iš esmės yra geri - jokie mažmožiai jų sugadinti negali. Niekas nesikeičia - lieka esmė - mes ir toliau draugai.
Tai labai gera strategija dar ir tuo požiūriu, kad nepuolama aiškintis ir kažką įrodinėti "ant karštųjų". Žmogus tik parodo, kad yra nusiminęs, nuliūdęs (savyje), bet nekaltina kito. Atsitraukimas duoda laiko kiekvienam pagalvoti, pamąstyti. Ir mąstoma nebūtinai spėliojant, kas ten sudrumstė nuotaiką. Mąstoma globaliau - ką man reiškia šitas žmogus. Ir jeigu jis man brangus - nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jis vėl atėjo šypsodamasis, parodydamas, kad ir aš esu jam brangus.

Nuotaikos subjūrimo priežasčių aiškinimasis atidedamas nekonkrečiam laikui - kada bus proga ir atitinkama nuotaika, bus galima labai ramiai (nes jau viskas seniai praėjo) pasakyti - kas būtent tada užgavo. Šitokia supratimo patirtis yra KAUPIAMA. Ir santykių stabilumas tam yra palankus - nereikia skubėti aiškintis "čia ir dabar" - laiko turime amžinybę, nes esame viens kitam brangūs, visada būsime kartu, visada suspėsime.

Šitą reiškinį galėčiau dar paaiškinti ir teoriškai - iš Dono (ir Žukovo) skaudžiosios funkcijos pusės. Kai skaudžioji yra santykių etika - labiausiai stresuojama nuo bet kokių permainų santykiuose. Jei pultume aiškintis nuotaikos pablogėjimą - ko gero santykiuose atsirastų niuansų, į kuriuos tuoj pat turėtume reaguoti (nes tai yra DABAR). Skaudi etika labiausiai trokšta, kad santykiuose nebūtų pokyčių, ypač neigiamų. Nes bet kuri situacija priimama kaip faktas. Jeigu santykiai pablogėjo (faktas), vadinasi mes nebegalime būti kartu. Kurti iš naujo, taisyti santykių tipai su skaudžiąja - nemoka ir nesugeba. Jie paparastai nežengia pirmo žingsnio (kol nesulaukia jokio palankaus ženklo).
Tad šiuo atveju Jesenino ir Diuma elgesys yra labai palankus - be reikalo nestresuojantis, neaštrinantis momentinės situacijos. Elgesys orientuotas į stabilaus ilgo laiko (ne permainingo dabartinio momento) perspektyvą.

Nevadinu to veidmainiavimu. Tik man panašiau į mažo vaiko kaprizus, kai tokiu atveju dėl blogos nuotaikos nukenčia ir grupės reikalai. Bet niekas nežino, kas nutiko, nes praktiškai nė žodžio nepasako. Čia vėlgi, galbūt priklausys nuo tipo, kaip sureaguos, kada grįžtama su šypsena, bet pavedus svarbius darbus, susitarimus. iš kart norisi žinoti, jei kažkas įžeidė, nepatinka, pasakyk, leisk žinoti. Tada būsi suprastas ir atsiribok jei tikrai norisi. Nebus neaiškumų ir iš anksto bus atsižvelgta, kad trūks svarbaus asmens. Konkrečiai apie Jeseniną čia kalbu. Bet tiesa, geriau jau taip atsiriboti, nei rodyti "tarp eilučių" nepasitenkinimus pikta ar kokia apsimestina kalba, tiesiogiai trukdant kitiems. Ne visi IEI taip elgiasi. Žinau atvirų, kurie tiesiai šviesiai pasako, ypač jei negali dirbti ir nėra nuotaikos, įkvėpimo. Ir būna suprastas, po to paaukoja laisvą laiką, kad padaryti neatliktus darbus.
Su Diuma irgi iš tos serijos, bet man jie žymiai aiškesni ir natūralesni, jei galima pasakyt. Tai kaip ir nekliūna.

Svarbių darbų pavedimas dėl nenuotaikos - tai jau vakiškumas ir atsakomybės stoka.

sveiki, labai patiko Liepos komentaras: kaip visada taikliai.
Kalafijorai, va norisi papasakoti, kaip mano pažįstamas dostojevskis į tai reaguoja (į atsiribojimą arba demonstravimą, kad kažkas pasikeitė)- visada gauni tiesius ir konkrečius klausimus, ir nori nenori, tenka analizuoti ir aiškinti, kas ir kaip. Visumoje tai visai neblogai, nes pats Jeseninas tiesiogiai neišsakys arba lauks to tinkamo momento ateityje, o Dostui reikia žinoti čia ir dabar.
Bet jeigu tai yra dažnas bendravimas, ilgainiui tie aiškinimaisi ima labai varginti.

o as jau savaite nekonfliktuoju,jauciu ,kad i kokia bala vis grimstu/ramybes ir tylumos.shtirlicas kontroliuoja viska,jauciu greit sprogsiu.ramybe mano priesas.konfliktuoju as daznai,bet kada kas nors uzpuola.negaliu to pakesti,greitai duodu atgal.o jeigu pratylejau,tai blogai jauciuosi.turiu pasakyti,ka as galvoju.dabar kas nors isvestu is kantrybes ir eiciau namo palikus darba.bet visi klauso,niekas nesipriesina.o is tikruju retai kada bunu rami,visada itempta ir nervuota.reikia tik degtuka prinesti...

Labai gražiai Liepa paaiškino motyvus. Manau, tai yra demonstratyvinė santykių etika. Kaip Liepa ir sakė, dėmesys nekoncentruojamas ties santykiais, jie nenutraukiami, nekeičiami, nevarginama žodžiais "nuvylei, nesitikėjau, labai pykstu", kaip darytų Dreizeriai ir Napoleonai, tai - demonstratyvinė, kuri gina dualo skaudžiąją. Panašiai ir man būna, išskyrus tada, kada įsiuntu - tokiais atvejais nebūna "palauk" ir "vėliau".