Socionikos forumas

ALRIII: O tu negali pats savarankiškai pateikti savo supratimo?

Pasaulio supratimas - labai labai platus.  Gal konkreciau apibrezkime, imkime kelias sritis.

Placiau atsakysiu vakare, nes tam reikia laiko.

Dabar galiu pastebeti, kad kiekvienas, nors ir turedamas SAVO pasaulio supratima - gyvena visuomeneje, kurioje nori-nenori yra žaidžiama pagal tam tikras taisykles. Siekdamas savo tikslu, gali laikytis tu taisykliu, gali jas apeidineti, gali ignoruoti. Taciau laisvai kurti kiekvienam savo taisykliu  negalima, žmogus ateina ir gyvena visuomeneje, o ne pats sau. Ir tas laisves laipsnis priklauso labai nuo daug ko...

Tavo klausimas yra pakankamai gilus, ALRIII. Pripuolamai i ji neatsakysi. Reikia atsisest ir ramiai pamascius, parasyti. O tam reikia laiko.

ALRIII raš?:


Labai daug prirašei... Skaiciau kelis kartus (lygiai kaip rašyti, taip pat sunku ir skaityti nepritaikyta lietuybems teksta...). Taigi - pabandysiu. Nors, jauciu, kad tai bus tik pradžia.



Man pasaulio supratime - labai svarbu vientisumas. Pasauležiuros, požiurio, elgesio vientisumas. Kitaip ji butu galima pavadinti nuoseklumu. Vienas išplaukia iš kito - ir visos dalys tarpusavyje puikiai dera sudarydamos visuma.

Tik šitos "dermes" pasaulyje yra labai labai  ivairios ir kartais netgi stebina netiketumais. Buna va tokie stebetino grozio arba stebetinos sarangos "atradimai" (apie kuriuos manei, jog tai neegzistuoja, neimanoma gamtoje). Todel aš neskirstyciau taip kategoriškai (na, man gal taip pasirode)...  Kas netinka man, nebutinai netinka kitam. Tas kitas gal suras savas dermes, ikomponuos... Ir tai bus jo tiesa, jo prasme.  Ir ne viena nera teisingesne ar naudingesne absoliucia prasme. Absoliutui jos yra vienodos...



Man labai svarbu, kad žmogus privalo savyje tureti tarsi branduoli, kuris nebutu suskaldytas, sudažytas... arba neapciuopiamas, kaip koks ruukas... Man labiausiai imponuoja va toks mažas kietas branduoliukas - ir apie ji, kaip apie visatos centra sukasi visi kiti dalykai (planetos). Kaip jau minejau - viskas darnu ir desninga, viskas vienas iš kito išplaukia ir sudaro visumaa.



Mane kiek nustebino pasirinkto kelio naudingumo svarstymai, bandymai spelioti galutini ir labai tolim? (iki reinkarnaciju) rezultat?...  Kartais žmogus laikaisi savo - nors tai Tau nenaudinga (nesu religinga, netikiu anapusiniais gyvenimais - netgi tokia paprasta prasme kaip reinkarnacijos). Laikaisi tod?l, kad brangini tai, kas tau brangu, kad negali "perlipti" (nors atrodo, jog daugelis taip daro). Svarbiausia - laikaisi todel, kad išliktum vientisas, kad neskiltu tavo "branduolys". Visiškai nesvarbu - ar laimi, ar pralaimi. T.y. pergale praras prasme - jeigu prarasi savaji "aš". Kam reikalinga nauda ar pergale, aplinkiniu pritarimas - jeigu nekesi pats saves?  Aš ne?sivaizduoju kaip galima persikunyti ar "išlipti iš saves"...  Manau - esme visada lieka ta pati. Ji gali augti, vystytis, bet niekada negali "peršokti" i kita esme... Ir butent todel žmogus stengiasi gyventi teisingai (savo suvokimu), kad nieko neimanoma išbraukti, stengiasi nedaryti klaidu, kurios neatitaisomos... Taip, kompromisai daromi, bet su tikslu išlaikyti savo krypti, savo kelia.

Tai cia tas pats vientisumas, apie kuri kalbejau.



Apie religija nekalbesiu - tai butu atskira ir taip pat be galo ilga kalba. Matau joje labai daug manipuliaciju. Kartais tos manipuliacijos yra masiu valdymas. Kartais - alegorijos, kuriomis kalbama su nepasiruošusiu priimti tiesos vaiku...  Bet tai jau kita ir atskira tema...



Dar galiu palyginti svarstymus apie dvasini ir materialistini kelius...  Visu pirma, žmogus yra vientisas. Jeigu butu tik kunas - jis b?tu gal gyvulio lygmenyje. Žmogumi ji daro dvasia - siekis suprasti ir tai, kas aukš?iau jo, kas nera jis pats.  - kas yra nepalyginamai daugiau negu jis gali ap?iuopti kuno pojuciais.

Žmogus turi gyventi suderindamas tuos kelius - t.y. gyventi kaip žmogus.  Ir ta prasme, kad jis negali "iššokti iš saves", susiskaldyti - jis elgsis TAIP PAT abiejuose keliuose (išlikdamas savimi).

Pagalvojau, kad mano suvokimas apie pasauli yra pirminis ir antrinis.



Pirminis pasaulio suvokimas yra fiksavimas to, ka matau, jauciu, uzuodziu, girdziu. Be jokiu isankstiniu nuostatu, vertinimu ar analiziu. Pasaulis, visu pirma yra gyvybe, grozis, energija, o taip pat ir irimas, nuokrytis, sastingis tam, kad ciklas prasidetu is naujo. Pasaulis yra tai, kas egzistavo iki manes, egzistuoja dabar salia manes ir manyje ir egzistuos po manes: zoles zalumas, sniego purumas, salto ziemos dangaus su mirganciomis zvaigzdemis stingdantis gilumas, varnos kranksejimas, lietaus barbenimas i lango atbraila, vaiko juokas, siluma, sklindanti nuo salia esancio odos; odinio dirzo, rankinuko, balno kvapas; kavos aromatas; lauzo dumas, besidriekiantis pazeme; anksti ryte ruke paskendusios pievos ir neaisku is kur atsklindantis karviu mykimas; toli toli vos girdimas traukinio bildesys; drebulys, apimantis ankstyva ryta tekant saulei; autobusu stotele pakeleje su melynu uzrasu "Ziezmariai", beganti tamsiai pilka kelio linija; ausu uzgulimas kylant lektuvui; Paryziaus priemiesciai, tamsoje pabire it isbarstytos bizuterijos detales, pekos kvapas skambant "Dalmatinkai"; nuzulintas Leningrado stoties peronas; maudziancios kojos ir issunkiantis iki paskutinio laso karstis Budoje; surmuliuojantis, klegantis persisunkes zuvu ir jautienos kepsnio kvapais supermercado; salis,plazdantis vejyje; tamsoje svieciantys fosforiniai karoliai, vandens ciurlenimas Strevoje ties Bijautonimis...



Cia nera nei gero, nei blogo, nei teisingo, nei klaidingo, tik pats gyvenimas, jo spalvos, kurias tereikia isileisti i savo vidu.



Toks mano pirminis pasaulio suvokimas. Apie antrini papasakosiu rytoj.

ALRIII raš?:

Tikrai ne religinis supratimas. Dvasingumas - tai aukštesnis inteleto (mastymo ir pasaulejautos) lygis, kuomet žmogus suvokia pasaulio visuma (ne vien tik save), masto globaliau ir abstrakciau. Dvasingas žmogus sugeba isisavinti kolektyvine prieš tai gyvenusiu kartu patirti. Sugeba pasisavinti ju žinojima (na, tarsi žmonijos žinojimo prasme)...  Šia prasme atskiras žmogus yra tarsi mažas lapelis, taciau jis auga ant didžiulio "žmonijos medžio" - ir tai jam leidžia matyti iš visos žmonijos "aukštumos"...





ALRIII raš?:

Kodel iliuzijose? Remiantis socionika, ivairiu tipu pasaulio suvokimas negali buti vienodas iš principo. Kiekvienas suvokimas yra tikras, realus, teisingas (nes remiasi pojuciais - aspektais). Beje, intuityvus suvokimas ne kiek ne iliuziškesnis už sensorini

ALRIII, negali buti VIENO kelio, kuris tiktu VISIEMS.  Keliu yra daugybe...

Toliau. Antrinis pasaulis.



Tame pirminiame amziname pasaulyje, kuri aprasiau vakar, gyvena laikini padarai - žmones. Kiekvienas ju gyvena savoje erdveje ir bando ta savo erdve vienaip ar kitaip paveikti, apvaldyti. Kai kurie stengiasi apvaldyti kelias erdves išsyk, pajungdami arba išstumdami iš tos erdves ju savininkus. Kiti puoseleja erdviu nelieciamumo principus bei kuria mechanizmus joms išsaugoti. Dar kiti teigia, kad visos erdves turi buti laisvos ir prieinamos visiems. Vienzo, kiek žmoniu - tiek nuomoniu. Ta žmoniu knibždelyna galima sulyginti su vandens telkiniu, kuriame teka raibuliuoja ivairios sroves sroveles. Visos nuomones iš esmes yra subjektyvios. Tie, kurie raibuliuoja paviršiuje, teigia, kad jie yra "aukštumoje", ir kiti irgi turi sekti ju pavyzdžiu. Tie, kurie tyvuliuoja dugne, mano, kad nieko nera geriau už smeliuko ir vandens gyviu matyma. Ir tie, ir tie yra teisus, nes kiekvienas renkasi tai, kas yra geriau jam. Objektyvios tiesos, kalbant apie žmoniu pasirinkima, buti negali.  Kiekvienoje sroveleje galioja savi desniai, ir tas, kuris ju nepaiso arba jiems priesinasi, buna ismetamas uz borto ir eina ieskotis kitos sroves. Vieni randa, kiti taip ir makaluojasi visa gyvenima. Esme turbut ir butu rasti savo srove.

ALRIII raš?:

Va, Cassandra labai gražiai paraše apie sroves. Arba tu surandi sau tinkancia (derancia prie taves) srove - arba "makaluojiesi" nerasdamas (busi išmetamas ar pats spruksi neapsikentes)...  Teisinga yra tada - kai atitinka, dera, surandama harmonijaa. Jei neatitinka, nedera - tai ir nera teisinga...  Visa esme tame, kad nei žmones, nei kitos rušys NERA IDENTIŠKI, VIENODI...  Todel jiems negali buti ir vienodo teisingumo. Kiekvienam - savo.



Ar teisingas kelias unguriui - keliauti neršti i Sargaso juraa (vienintele pasaulio jura atvirame Atlanto vandenyno viduryje)? Vandens gimtineje maža? Ungurys po neršto žuva, taciau mailius moka sugrižti atgal - i savo "tevu" gimtine... Kodel nesusimaišo JAV ir Viduržemio juros unguriu mailius (mokslininkai ištyre, kad jie genetiškai skirtingi)?  Atrodytu - tas pats ungurys - kodel "amerikonui" nepagyventi Viduržemio juroje, ar Baltijoje?  Ka pralaimetu?



ALRIII, buvai užsimines apie dvasinga kelia (su perspektyva atgimti) ir materialistini kelia (kunas atmiršta po mirties). Tarkim, jog dvasingas kelias - ir yra tas "vienintelis teisingas". Bet tuomet reiketu atsisakyti "klaidingojo"... Atsisakydami materialios buuties - ar nesusinaikintume saves "jau šiame gyvenime", kaip gyvybes rušies?

Apskritai, bet kuriai rušiai - kuo didesne ivairove, tuo didesni šansai išlikti, išgyventi, prisitaikyti genetiškai su perspektyva i ateiti...  Tuomet - kas yra "teisinga" ir kas yra "pralaimejimas"?

Arba imkim elgesio etiketa... 

Taciau socionikos poziuriu - kaip traktuoti? Kodel vienam (tarkim, pagyvenusiam) žmogui klausimai apie savijauta, sveikata - tai budas uzmegzti pokalbi, atsipalaiduoti, priprasti prie pašnekovo.  O kitam - itampa, stresas, baisus netaktas ir pan.?

Ar teisinga apie ta pati kalbetis su bazines ar kurybines ir su skaudžiosios atstovu?

ALRIII raš?:

Man kartais buna tokie "užbegimai i prieki"...  Internete susidomiu kokiu nors pavadinimu, tema - tiesiog pasišniukštineju be jokio tikslo. Netrukus kalbina draugas ir sako "va nežinau, kur rasti informacijos apie ta ir ana". Ir tai buna kaip tik tai, kuo atsitiktinai ka tik susidomejau... Suverciu kalte savo bazinei, nes rašoma, kad ji "gaudo informacijaa ore".

Gal sutapo "sukiniai" (fizikos terminas) minciu pasaulyje? Susidare torsioninis laukas ir gavosi perdavimas per atstuma? Juokauju, žinoma...





ALRIII raš?:

Bet ar galima maišyti cionykšcius ir "anapusinius" desnius bei vertinimo kriterijus? Kodel manai, kad jie lygiai taip pat galioja "ten"?

Paskaitinejus (kad ir internete) apie Niutono desnius galima rasti jog "tyrimai irodo, kad Niutono desniai veikia iki 200 mikronu atstumu. Žemiau to lygio fizine realybe yra nepaaiškinama."

Beje, "anapusinis" arba "veidrodinis" pasaulis nera visiškas pramanas. Protas bando skverbtis ir i "kitus matavimus". Mokslininkai kalba apie s-kvarkus, s-neutrinus, "stygu teorija" ir t.t.

Ir galbut (galbut..) mes "veidrodinio" pasaulio "neužciuopiame butent todel, kad norime "pamatyti" ji per savo desnius?

Ir galbut "anas" pasaulis atsiras ne "po mirties" - gal jis egzistuoja DABAR ir ŠALIA?

ALRIII: Tuoj isikišiu. Aš mastau, kad tau, matyt, nera kur išsikalbeti ar su kuo pabendrauti, jei tu šita foruma užverti asmeniniu išgyvenimu užvartomis Be abejo, cia niekas tau nedraudžia viso šito rašyti, bet, pavyzdžiui aš, tikrai neskaitysiu postu, ilgesniu kaip 10-12 eiluciu. Susiformaves robas rašo trumpai, aiškiai ir koncentruotai, jo kiekvienas žodis turi tam tikra reikšmini svori. 

Globas raš?:

Kažka man tai primena...

Nemanau, kad Robai (iš prigimties Robais susiformavee ) matuoja eiluciu skaiciu ar kaip kitaip akcentuoja formaa. Esmes poziuriu - jie lakoniški.

ALRIII raš?:

1. Prieš 10 metu buvau labai nepraktiškas.

2. Nieko nesitikiu, todel ir nenusiviliu; o tu man visai panašus i roba. I jauna, dar nesusiformavusi roba.

3. Mano titulas yra homo socionicus, jei ka.