Globas A rašė:
2. Tai ne tiek patirties, kiek nusiteikimo klausimas. Jei išvaizda visai nerūpėtų, tai žmogus turėtų žavėtis labai skirtingos išvaizdos žmonėmis, bet aš nelabai pastebiu, kad taip būtų. Vieniems patinka kuklesnė išvaizda, kitiems - efektingesnė, ir didelių čia pasikeitimų metams bėgant nepastebiu nei savyje, nei kituose. Kai sakoma "man nerūpi kito išvaizda", tai reikėtų suprasti "man patinka kuklios išvaizdos žmonės".
Kita vertus, patirtis nebūtinai reiškia kito išvaizdos ignoravimą. Patirtis reikštų, visų pirma, savo pojūčių, potraukio ir pan. dalykų pažinimą. Atradus savąjį "kodą" galima labai aiškiai susigaudyti kas patinka, kas ne. Kiekvienam tas kodas vis kitoks. Tada nebereikia nei kažką ignoruoti, nei kažko pridėti. Nei svaigti nuo žvaigždžių ar turtingų ar jaunų ar protingų ar linksmų ar veiklių ar šviesiaplaukių ar su jumoru ar visus paminėtus ignoruoti.
Kai kuriems žmonėms, taip turbūt ir yra...
Tačiau man būtent NĖRA išvaizdos kriterijų patikimui/nepatikimui. Man iš tikrųjų patinka labai skirtingos išvaizdos žmonės. Tuo (vardindama patinkančius žmones) stebindavau drauges jau mokykliniame amžiuje. Stebindavau ir save (kol nesupratau, kad orientuojuosi į vidines savybes): bandydavau vardinti, kokie bruožai patinka - o, žiūrėk, "išsirinkdavau" visai priešingais bruožais pasižymintį vaikinuką... Man "neegzistuoja" nei ūgis, nei plaukų ar akių spalva, nei kūno kompleksija... Va tik akys (bet ne jų spalva ar forma) "kalba" - jos turi būti geros ir nuoširdžios (jos svarbu pasirinkimui). Juk akys - sielos veidrodis!
Su pussesere žaisdavom žiaidmą - iš nuotraukų spėliodavau nėkart realiai nematyto žmogaus charakterį (tai dažniausiai būdavo jos klasiokai ar pažįstami). Irgi akys būdavo pagrindinis "objektas". Beje, sekdavosi atspėti visai neblogai...