Prisipažįstu, kad man kartais reikia "įspirti", kad pakelčiau "tą vietą"
ir eičiau tvarkytis
(Bet turbūt, atlikti tą veiksmą su jumoru - tada neužsigaunu).
Bet štai iš jūsų pavyzdžių jau matau, kad
mane veiktų netgi labai nevienodai.
Tirpi rašė:
po poros valandu ikalbinejimo vienas is musu pradeda tvarkytis su tokia gyvenimu nepatenkinta israiska , kad kitas pasijaucia nemaloniai ir pats isijungia i tvarkos daryma.
Šitaip man nepatiktų - tai jau neverbalinis moralizavimas, na tarsi bežodis keiksnojimas (tu, tinginių panti! - per tave turiu aukotis). Suvokčiau panašiai kaip spaudimą, netgi agresiją mano atžvilgiu. Būdavo amžinos problemos, kai Mama (įtariu, Hekslis, gal klystu...) tylomis imdavo tvarkytis už mane. Skubėdavau kuo greičiau nutraukti tą "neverbalinį moralizavimą" - o perimdavau tvarkymąsi tikrai "atžagariomis rankomis", kaip papuola, kad tik greičiau. O paskui pati nekęsdavau tos "tvarkos" - nebūdavo pasitenkinimo, džiaugsmo.
Žukovas, man rodos, organizuoja aplinkinius su optimistine gaidele. Prisimenu Tėtį, kuris mėgdavo organizuoti aplinkinių kaimynų vaikus tai kaimo kelio duobėms užlyginti, tai nugenėtoms šakoms sudeginti ir pan. Mėgo skirstyti "įpareigojimus" ir visi dūgzdavo kaip bitutės... Programinė
Tirpi, tiktai neįsižeisk - tiesiog nusakau kaip jaučiasi nedualas (ir neviktimas)... Jūsų atveju (Napas+Napas) galbūt gaunasi, kad abu "ridena" ir nėra kuris "traukiasi" (kaip būtų dualo atveju).
Diuma su
veikia iš pasąmonės ir neįkyriai. Kažkaip moka paskatinti parodydamas būsimo jaukumo komfortą - ir suvilioja džiugia perspektyva. Noras padėti jau kyla iš manęs (AŠ apsisprendžiu!)
Sakyčiau, iš ribojančiosios funkcijos poveikis tikrai yra labai švelnus. (Aš irgi (su 7-ąją
) negaliu spausti, jei žmogus pvz. nors menkiausiu ženklu parodo neturįs laiko DABAR - man tai rankinis stabdis!)