Socionikos forumas

Tema gal kiek pernelyg abstrakčiai suformuluota, bet čia tam tikslui, jeigu ateityje išplėsti klausimų ratą.

Man tiesiog kilo toks klausimas: kaip Jūs reaguojate į klausimus apie jausmus? Kalbas apie meilę? Tarkim, man teko išgirsti tokį labai įdomų klausimą: "Ar tu mane mylėsi ilgai?:)".

Mano spontaniška reakcija buvo pacituoti Kardiofono dainos tekstą:

"Tave mylėjau pusę devynių

kai mudviem buvo palankus likimas...."







Tačiau, suprasdama, kad ne kiekvienas gali adekvačiai priimti ironiją ir gal net palaikyti tai tyčiojimusi, atsakiau gana rimtai, išdėstydama savo nuomonę. Nors visgi nesusilaikiau nepacitavusi sovietmečio lozungo "Žygiais o ne žodžiais mes tėvynę mylim!" Pridurdama, kad tokį požiūrį galima pritaikyti ir asmeniniuose jausmuose:). Kad verčiau tiesiog mylėti, o ne šnekėti apie tai, prisiekinėti amžiną meilę ir...tuos pažadus, kada nors pasikeitus jausmams ar aplinkybėms, sulaužyti. Na aš ten dar visą meilės evoliucijos teoriją išsamiai išdėsčiau, nurodžiau, kokie veiksmai gali nužudyti jausmus, o kokie juos palaikyti, etc. etc. nes apskritai, mėgstu tokias temas, kur yra galimybė pasižiūrėti iš perspektyvos į santykius.

Taigi, o klausimas būtų toks: kokia būtų jūsų spontaniška reakcija, jei staiga susilauktumėt panašių klausimų? . Ar kyla noras ironizuoti, juokauti? Ar atsakote labai rimtai (kalba eina apie situaciją, kai klausia jums tikrai brangus žmogus, su kuriuo jūs susitikinėjate ir galvojate apie bendrą ateitį, arba ją jau ir kuriate, gyvendami kartu)? Aš suprantu, kad daugeliu atvejų reakcija priklauso nuo to, KOKS tas žmogus, kuris mūsų klausia. Juk nenorime jo įžeisti ir pan. Tačiau klausiu būtent apie spontanišką reakciją- pačias pirmąsias mintis, o gal norus. Juk realiai mes esam orientuoti į savo dualus, todėl pirmoji reakcija turėtų būti kaip tik toji, kuri labiausiai jiems priimtina? Va todėl ir įdomu pasižiūrėti, ar tikrai taip.



Aišku, mes čia neturime daug dualizacijos atvejų. Bet tema man atrodo įdomi.

Tarkim, žukovo atveju, man norisi tikėti, kad mano reakcija būtų jam priimtina. Bet o kas, jeigu ne? Kita vertus, žukovas gal niekada ir neklausinėtų savo partnerio apie tai, ką šis jam jaučia? įdomu, kaip čia jų dirba . Gal Liepa kaip donė galėtų kažkiek pasisakyti, kiek tokie klausimai galėtų būti būdingi donui ir kaip jis elgtųsi, gavęs atsakymą, tokį, kaip kad aš atsakiau:).



Žodžiu, laukiu jūsų visų laisvų pamąstymų iškelta tema.

Solanža raš?:


Vis? pirma, man net ? galv? nešaut? šitaip klausti. Many?iau, kad Donai suvokia jausmus jau iš karto su perspektyva ? ateit?. Jeigu jau konstatuoju, kad "myliu", tai vadinasi žmogus (mano manymu) yra to vertas. Tiesiog savaime suprantama, kad tuomet  bus vertas ir rytoj ir poryt ir t.t.  Na, tai ir teoriškai juk kitaip negali b?ti. Juk skaudžioji funkcija turb?t labiausiai bijo poky?i? – jai reikia kad b?t? aišku,  patikima ir stabilu.  Jeigu kiekvien? dien? reik?t? abejoti ar jausmai nepasikeit? – taigi išprot?ti galima! (žmogaus psichika ilgai neatlaikyt? balansuoti ant l?žin?jan?io ledo). Ir jeigu kas nors Don? sugalvot? va šitaip paerzinti myliu/nebemyliu – ko gero d?l šventos ramyb?s nutrauk?iau tuos santykius vienu kir?iu.

Šiaip apie jausmus Donai praktiškai beveik visai nekalba. Nebent labai labai  „per aplinkui“.  Tiesiai galiu paklausti, kai bendravimo pob?dis jau ima peraugti draugyst?s r?mus, o kitas žmogus dar elgiasi neapibr?žtai – man b?tinas aiškumas. Iš kitos pus?s, jei jau aišku, kad mes „mylime“ vienas kit? – tai daugiau neklausin?siu apie tai, nes tai jau konstatuota.

Kaip reaguo?iau ? panaš? atsakym?? Nežinau...  Vis? pirma aš klausim? užduo?iau ketindama sužinoti, ar kito žmogaus jausmai mano atžvilgiu iš ties? rimti.  Na, o jeigu jis atsakyt? k? nors panašaus ? "Tave myl?jau pus? devyni?, kai mudviem buvo palankus likimas...."  Tai b?t? visiškai kitame stiliuje... turb?t nuskamb?t? kaip pasity?iojimas. Antr?kart tikrai nebeklaus?iau - man b?t? jau aišku.

Liepa: a?i? už atsakym?. Aš kai parašiau, paskui pagalvojau, kad visgi nesu aš pati tikra d?l to, kaip b?tent atsakin??iau ? žukovo ar dar kokio kito žmogaus paklausim?. Kadangi reakcija priklauso nuo labai subtili? tarpusavyje persipinan?i? dalyk?: matai iš žmogaus veido išraiškos, iš balso tono, iš tuo metu vyraujan?ios atmosferos, kokio rimtumo tas užduotas klausimas, kokios reakcijos iš tav?s tikimasi.

Gal aš taip pašmaikštau?iau tik savo mintyse, o kitam žmogui niekuomet nedr?s?iau šitaip leptelt. Nes, šiaip ar taip, n?ra ir buv? gyvenime n? vieno panašaus atvejo, kad b??iau dr?sus pajuokauti iš serijos "nu dar savait? gal ir myl?siu, jei b?si geras :P)".



Bet toks atvejis, apie kok? tu rašei: "Ir jeigu kas nors Don? sugalvot? va šitaip paerzinti myliu/nebemyliu", man yra buv?s. Tiesa, ne?sivaizduoju, koks to žmogaus buvo tipas. Ir tikslas buvo kitas, ne paerzinti. Tiesiog staiga, bevaikštin?jant vakare, man kaip žaibas at?jo suvokimas, kad aš nejau?iu to, k? jam sakiau anks?iau. Kaip dabar galvoju, gal tai tiesiog buvo toks staigus išblaiv?jimas, koks b?na kai ?simyl?jimo ar susižav?jimo b?sena neperauga ? niek? daugiau? Kai staiga nukrenta "rožiniai akiniai" ir pamatai pasaul? tok?, koks jis yra....

Pamenu jo reakcij?.

Tai man buvo gera pamoka. Daugiau niekada nekilo noras skubotai daryti prisipažinimus, o po to juos atsiimin?ti. Net šiandien nemiela prisimint.

Bet apskritai mano šitos temos tikslas buvo tiesiog pasiži?r?ti, kiek apskritai žmon?s sau leidžia ironizuoti tokiomis temomis, kaip meil?. Juk kažkas sukuria visus tuos anekdotus, juokaujama juk ir tokia tema.



Dar ? tem? prisiminiau dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus ir tos dizainer?s, su kuria jie daug met? kartu gyvena, interviu (užmiršau jos pavard?). Kažkuris iš j?, gal ji, kiekvien? ryt? jo paklausia: Ar tu mane myli? O jis atsako: Ne.

Ir ji sako, aš tada jau?iu, kad viskas pas mus yra gerai. Niekas nepasikeit?.

Manau, jie gal ir myli vienas kit?. Tiesiog gal daugeliui logik?(?) b?dinga nekalb?t apie jausmus, taip jie geriau jau?iasi. Bet kita vertus, na aš nebuvau gird?jus iš nieko, kad šitaip kasdien vienas kitam prisipažinin?t? nemeil?. Kod?l jiems tai priimtina? Kod?l tai nepriimtina mums?



Nžn, gal ?ia tik man ?domios tokios "problemos"...

Solanža, palietei tikrai ?domi? ir nevienareikšmišk? tem?.

Kaip pati rašei - labai svarbu ir situacija, ir kontekstas, kuriame paironizuojama. Žodžiai neša gal tik 5 ar 10% kr?vio. O kur intonacija, kur žvilgsnis, kur apkabinimas, bu?inys, šypsena ir t.t. ir pan.? Pirmam klausimui, pirmam prisipažinimui daugeliu atveju teikiame ypating? svarb? ir rimtum?. Juokai ?ia b?t? ne vietoj...

V?liau, kai jau viskas aišku, nusistov?j? - kaip dizainerio pavyzdyje - kasdienyb?s pa?vairinimui, žinoma, galima ir paironizuoti. Pati visiškai ramiai reaguoju, pvz. ? draugo pakrizenimus, kad "eis pas panas" (paklausus apie dienos planus). Arba "kaip sek?si, kaip diena pra?jo? - Puikiai, k? tik panas išvaikiau". Bet visa neverbalika spinduliuoja tikr?j? atsakym?...  Bet iš kitos pus?s - ar tokioje situacijoje klausimas apie jausmus yra ne grynai retorinis?

Solanza, kokia pavasriska tema

o man  jausmai labai svarbu  man gera kai sako jog mane myli ...

man svarbu jog sakytu - myliu................ tai tarsi sudelioja taskus ant raidziu.. isbaigia pati jausma........ as bunu rami................ tai tarsi nubrezia gaires.. sukuria vizija atmosfera......

pavyzdziui kai sako, jog tave myliu kaip pieva, upe, ryta.. zole :).....

tada as ir jauciuosi pieva, zole, upe...... :).. tada vel ikvepi kita gurksni oro..ir neri i darbus.. i aplinka..... o jeigu mylimas salia.. neri  i ji

be abejones man svarbu kaip sako, kada sako....... kokiam sanytkyje esant...................  nuo to taip pat priklauso kaip tuos zodzius as priimu.....

zodziai isreiskiantys jausmus.. bet kartu turintys logikos jega.. tinkantys zmogui kontekstui........

tai tas pats kas svelnus prisilietimas.......  zodis turintis prasme, jega.. ..

ne tam kad tusciazodziauti.. nors kartais ir tai buna zavu........

Solanzha:



Manes yra taip klauses vienas zhmogus :) Taip, lyg tarp kitko, nors supratau, kad kazhkur nerimauja. O atsakiau...Atsakiau, kad norechiau myleti visada. Ir tikiu, kad mylesiu tol, kol noresiu myleti. jei neiskaudins manes ar nenuvils. Nes tada noras myleti gali ir praeiti :)

is savo stirlio kartais pasiilgstu.. tokio jausmingoo.. kai buvo jaunas. kazkaip  tai nubrezti.. savo emocijas zodziais. jam pavykdavo.. tarsi sunkiau... bet pavykdavo... o dabar..........

nezinau. tai kasdienybe.... asmenybes raida.. aar dar kazkokios ypatybes....... apriboja stirlio jausmu raiska man.......

uogaa: smagu, kad ?sijungei ? ši?, kaip sakai, pavasarišk? tem?:).



Tu kalbi apie tai, kaip jautiesi kai kitas reiškia savo jausmus. O jeigu Tav?s imt? klausin?t, ar ilgai dar tu j? myl?si?:). Arba apskritai, apie tai, ar myli? Ar atsakai labai rimtai? Ar b?na, kad paironizuotum? (neb?tinai su štirliu. Gal buvo situacij? ir kit? Tavo gyvenime). Ar lengva Tau ? tokius klausimus atsakin?ti?...

emduke: nu kaip visad: Tu pasakai, ir aš pagalvoju, koks idealus visgi Tavo atsakymas... :). Aš taip nemoku.

Turb?t šitaip ir reik?t? ? tok? klausim? reaguoti. Duodi nuraminim? žmogui. Lakoniška ir aišku.



Kai pagalvoju, intuitams turb?t išvis tokie klausimai nekyla,- "ar ilgai?", "kiek?". Mes žinom, kad LAIKAS atsakys ? visus klausimus.



Labai b?t? ?domu heksli? nuomon?. Bet liutauras kažkur prapuol?s ir neaišku, ar nor?s atsakin?t ? š? klausim?.

Pabandysiu paprognozuoti. Man kažkaip atrodo, kad heksliai momentaliai nusprendžia, ar yra perspektyvos tiems santykiams. Ir JEIGU jau jie pasirinko, JEIGU jie jau yra su savo partneriais, vadinasi ir toks klausimas apie tai, "ar ilgai" netenka prasm?s. Atsakymas gali b?ti abstraktus: VISADA.

Gal.

Solanža:

Solanza, meile man tai kazkas svento.. tai pats graziausias jausmas kuri mes dovanojam zmogui

ir labai labai rimtas poziuris greiciausiai yra del tos morales .....

ir jeigu zmogus, kuri as myliu manes taip paklaustu.. as ji nuraminciau..

atsakyciau: -  tiek kiek galeciau jausti, tiek kiek  galeciau buti.. myleciau stipriai stipriai.. 

paprasyciau nusiraminti.. juk sakyciau as esu cia ir dabar .. mes esame kartu.. ir viskas bus gerai :)..

jeigu manes to paklaustu zmogus kuriam to jausmo nebejauciu.. pasakyciau.. kad meile tai ne zaisliukas.. kad as jo nebemyliu.. greiciausiai.. prisifilosofuociau.. bet stengciausi, kad zmogus neisgyventu jausmu  be atsako.. kad save suvaldytu.. kad izvelgtu kitas perspektyvas..

Cia tiek galima sneketi sia tema, kad net tingisi pradeti .

Kalbant asmeniskai. Jei mane paklaustu ar as mylesiu ji kazkiek tai laiko, ar visa gyvenima. Turbut butu keli varijantai, vienas nebylus, kuris pasirodytu, kad neverta net burnos ausinti, sypsenos uztektu; lakoniskas - "gyvenimas kinta, zmones taip pat, niekada negali zinoti kas bus rytoj, o ka jau kalbeti apie visa gyvenima... ";Ir issamusis - , kad jausmai priklauso nuo zmogaus busenos, o busena dazniausiai itakoja santykiai, santykius itakoja labai daug dalyku ir...

Bet snekas apie tokius dalykus inicijuoju ne pati.

Tiesmukai paklausta ar myliu nezinociau ka atsakyti. Galiu pasakyti, kad su tavimi gera, malonu, gerai jauciuosi.

O kas isviso yra meile? Isimylejimas - aisku, o meile? Kurkas lengviau zinoti, kada esi kazkam abejingas, ar kazkas tau svarbus.

Paciai gali sauti mintis zmogaus paklausti: "ar tu mane vis dar myli", svarbu ka ir KAIP atsakys. Ir viskas tampa akimirksniu aisku.



Turbut labai svarbu koks zmogus salia, su vienu gali visikai nesnekedamas apie tai prasisukti, o va su kitu...



Pasatebejau, kad sensorikai linke issiaiskinti ar juos myles ir paskui, kadanors.

Logikai syki konstatave meile tarsi sustoja ja puoseleje, tarsi jau ramu, kaip ir per amzius taip ir bus.

Pelene raš?:


Prieštarauju!!! Logikai nebent tik nustoja kalb?j?, klausin?j?, lauk? patvirtinimo apie tai. 

Ta?iau konstatuotas faktas jiems tampa kaip PROGRAMA, kaip ?SIPAREIGOJIMAI - vykdyti.  Tai reiškia, kad elgesys, bendravimas bus atitinkamas (pagal t? program?). Aišku, kad visada (neapibr?žtai ilgai), nes ?vykdyti/užbaigti tos programos ne?manoma. Logikams gal sunku perteikti, išspinduliuoti visus santyki? niuansus - tiesiog nemylint (ar nesant mylimiems) j? elgesys bus vienoks, o kai myli (ar yra mylimi) - kitoks. Logiškai išvada b?t? išvedama, jog elgesys priklauso nuo b?senos/statuso. Leidžiama-galima-dera    arba  negalima-nedera-draudžiama...



Man ir ?ia sunku išsireikšti - gaunasi ne visai tas, kaip jau?iu

Liepa, taip, bet ir tu logiku dar visokiu yra.

? tokius klausimus aš visada atsaky?iau rimtai (sakau, kad atsaky?iau, nes dar niekas neklaus? taip tiesiai) jei klaust? rimtai. Jei klausia nerimtai - tai ir atsakyti galeciau nerimtai.

Esu taip klaususi kart? "ar tu mane myli" nors ir žinojau, kad myli. Klausiau, nes nor?jau išgirsti iš to žmogaus "aš tave myliu".  Išspaud? "taip", bet jauciau, kad nenorejo sakyti, t.y. nenor?jo atsakin?ti ? tok? klausim? (gal Donas?). Pasimokiau, kad toki? klausim? geriau neuždavin?ti, jei žmogus nesako, vadinasi nenori sakyti. Reikia tik išsiaiškinti kod?l nenori sakyti.

Bet šiaip tai man patinka kai man sako panašius dalykus... kažin ar kada man to b?t? per daug.



Liepa, sakei, kad Donai beveik apie jausmus nešneka, nebent per aplinkui. O kaip reaguotum jei žmogus, su kuriuo jau gana seniai kartu gyveni, t.y. tarp j?s? jau nustatyta meil?, imt? ir paklaust? "ar myli mane?". Ar lengvai atsakytum? Ar nesijaustum lyg ver?iama bereikalingai atsakyti ? klausim? (bereikalingai ta prasme, kad atsakymas ir taip tur?t? b?ti aiškus)?