Socionikos forumas

Gal ir jums bus ?domios jos mintys. Jeigu dar neskait?te.

------------



Jurga Ivanauskaite

"Laiskas zmonijai"



"Mano likimas megsta pokstus ir paradoksus. Pokstauti

jam ypac patinka gruodzio menesi. Pernai, gruodzio

12-aja, jau iskritus pirmajam sniegui, lemtis mane

apdovanojo dviem ypatingais trofejais: ryte suzinojau,

kad sergu velyvos stadijos itin piktybiska sarkoma, o

vakarop man pranese, kad gavau Nacionaline premija.

Tasyk priejau prie lango, pro asaru migla pazvelgiau i

juoda, pasibaisetinai abejinga dangu ir pagrumojau ten

aukstybese sedintiems Nezinomiesiems, kurie mus, lyg

marionetes, tampo uz atsitiktinumu, sutapimu ir

neisvengiamybes virvuciu. Pasnabzdomis isreziau, nors

mieliau buciau isrekusi: "Sitaip nezaidziama!" Jokio

atsako, zinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau

reikes gyventi. Butent gyventi, o ne mirti, kad ir ka

bylotu rustus, dievu funkcijas prisiemusiu onkologu

konsiliumai. Siemet gruodis ir vel pateike dvi

staigmenas: nugyvenau 12 unikaliu menesiu, jie man

tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metu Moterimi.

Visada buvau fanatiska darboholike, nei dienos

negaledavau istverti nieko neveikdama, dusau nuo savo

pacios ideju, kurioms igyvendinti reiketu bent

penkiasdesimties klonuotu mano antrininkiu. Taciau

butent 2006-aisiais as nieko neveikiau ir nicnieko

nenuveikiau. Tik varciausi įvairiu ligoniniu lovose ir

buvau vartoma ant operaciniu stalu net dviejose slyse:

Lietuvoje ir Svedijoje. Uz mano gyvybe, uz ilgesne

gyvenimo trukme ir kiek imanoma geresne jo kokybe

kovojo daugybe zmoniu. Pries juos zemai lenkiu galva.

Kiekviena is nebuties isplesta diena tikrai yra ne

mano nuopelnas. Dienas ir laika mums dalija Dievas.

Jei ka siemet ir nuveikiau, tai ismokau elgtis su

laiku. Kuo masiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu

sutalpinti i kiekviena valanda, minute. Laiko kiekybe

ir laiko kokybe yra du visiskai skirtingi dalykai.

Akimirka gali buti ilgesne ir puikesne uz simtmeti.

Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar

vienas, magaryciu dovanotas gyvenimas, per kuri

patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol iveikta,

isbaigta ir uzbaigta 44-eriu metu perioda.

"Magarycios" - zodis, ataidejes is mano vaikystes, kai

mudvi su senele slampinsdavom po Palangos turgu, o

snekios zemaiciuojancios motereles ant lygiai

nusistovejusiu svarstykliu pridedavo dar viena obuoli,

kelias braskes ar prie puslitrio agrastu, subertu i

laikrastini piltuveli, svysteledavo papildoma ziupsni.

Magarycios isireze net ir mano delne: prie netiketai

sutrumpejusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mazyte

uodegele. Uz jos dabar ir laikausi, kaip uz

voratinklio, kaip skestantis siaudo.

Siame gyvenime po gyvenimo man teko is naujo mokytis

vaikscioti beveik suparalyziuota koja ir kvepuoti puse

plauciu. Kudikiskai plika galva sildau vaikiskomis

kepuraitemis. Chemoterapija tapo savotiska iniciacija

: juk plikai nuskutamos tos, kurios isventinamos i

deives Nut zyniu luoma arba tampa budistu vienuolemis,

taigi pradeda nauja, aukstesni buties etapa. Niekur

nemaciau tiek graziu moteru, kaip kad palatose,

kuriose lasinami nuodu sinonimu tape vaistai. Glotnus

it kristolo rutulys pakausis paryskina kasdienybes

aptrintus veido bruozus ir nutraukia rutinos syda nuo

akiu - sielos veidrodziu. Nesuprantu, kodel kai kurios

moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis

astraus grozio. Esu isitikinusi, kad garbingo Metu

Moters titulo nusipelne bet kuri veziu serganti mano

pakeleive, sutikta Santariskiu kliniku orbitoje. Jos

visos su sventu Jeanne'os d'Arc ryztu grumesi uz buti.

Tikiu, kad Regina, it koks maistaujantis angelas

metusi issuki siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo

jai zadejusiai diagnozei, dabar vaikstineja savo namu

sode prie Cikagos, stebi paukscius, atskrendancius i

31 lesyklele ir seria simpatinguosius mangustus.

Regina ne uz ka nesutiko mirti, kai, pasak jos pacios,

pagaliau sutiko mylinti ir mylima vyra, kai po

daugybes sunkiu, savizudisku metu pajuto svaigu

gyvenimo skoni ir salduma. Taciau ne tik didziosios

pergales vertos apdovanojimu. Visada prisiminsiu ir

ponia Roze, kuri pasiryzo numirti graziai, taip, kad

artimieji jos isejima priimtu lyg didzia Pamoka, o

kada nors, stojus ju paciu atsisveikinimo valandai,

galetu susnibzdeti kaip sv. Pranciskus: *Mano Sese,

Mirtie..."

Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios

civilizacijos pilieciai baugsciai slepiasi nuo

nepaneigiamo, neatsaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad

yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopsciau

slepiama, tarsi butu gedinga. Nemazai ligoniu gedijasi

net savo ligos - jei susirgai veziu, tampi tarsi

pazymetas geltona zvaigzde ir atsiduri sveikuju

pasaulio uzribyje. Musu visuomeneje dar labai gaji

nuomone, kad sunkus ligonis privalo zinoti savo vieta:

palata, tvanku merdeti pritaikyta kambareli ar urva, i

koki traukiasi dvesti suzeistas zveris. Aplinkiniams

darosi nejauku, jei veziu pazymetasis drista islisti i

viesuma, sakytum, ant jo kaktos sviestu ryskus it

"Coca-Colos" reklama uzrasas: "Memento mori." Atmink,

kad mirsi. Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika,

salia vezininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga

butu uzkreciama. Apie vezi tebesklando daugybe mitu ir

prietaru, jis tebera apgaubtas baimes ir nesuvokimo

skraiste labiau nei bet kokia kita liga, isskyrus

AIDS. Iki siol atkakliai tikima, kad onkologiniai

susirgimai nepagydomi.

Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimejimais

pagrista medicina bejege, kad vezi verciau gydyti kaip

viduramziais: delemis, slapimu, musmiriu, rupuziu ir

koriu kandziu trauktinemis arba burokeliu sulciu

klizmomis. Neseniai sulaukiau laisko, kuriame rasoma,

kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikraji

tikejima, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir

atsidaviau "mafijai su baltais chalatais ir

skalpeliais". I tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano

tikejimas yra tvirtesnis nei kada nors anksicau, kad

kritiniais siu baisiu ir graziu metu momentais esu

jautusi ne tik Dievo rankos prisilietima, bet ir jo

glebio stiprybe. Juk net itin skeptiskas onkologas

patvirtins, kad, gydant vezi, susijungia ne tik

gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra

treciasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neivardyti,

abejojantieji jam suteikia Absoliuto varda, na, o

tikintieji ta lemiama jega vadina Dievu.

Visiems gerai zinoma pasakele, kad onkologines ligos

priezastys neva "karmines", kad jos nusipelno tik tie,

kurie neteisingai gyvena. Jeigu ie tikruju taip butu,

nereiketu kalejimu, nes visi zmogzudziai, kankintojai,

vagys ismirtu nuo leukemijos ar sarkomos. Naujajame

Testamente ne karto neuzsiminta, kad Dievas sunkiomis

negaliomis zmones baudzia arba taip jiems kerstauja

(girdejau nuomone, kad man sitaip "atkersyta" uz

keliones i Himalajus ir domejimasi budizmu). Jezus

Kristus beveik visose evangeliju istorijose gydo

ligonius, o labiausiai ikvepiantys jo pamokslai skirti

paliegeliams, nelaimeliams, mazuteliams...

Apie liga, kaip bausme, labai megsta kalbeti visokio

plauko ekstrasensai, bioenergetikai, sarlatanai,

Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su

nezemiskomis civilizacijomis, jie uz kosminius pinigus

siulo savo slykscias "panacejas" vilti praradusiems

ligoniams ir ju artimiesiems. Tokius gyduolius,

lengvai zongliruojancius madingais zodelyciais

"cakra", "aura", "prana", "ajurveda", "Tibeto

medicina", jau seniai laikas traukti baudziamojon

atsakomyben, o kai kuriuos as isakyciau net susaudyti

be teismo. Sako, kad sergantis zmogus tampa piktas.

Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visu ku tik

cia isvardytu menkystu.

Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos edamas

zmogus gali gyventi pilnakrauji, turininga yvenima.

Kartais serganciojo egzistencija tampa gal net

vertesne uz iprasta sveikojo rutina, nes staiga

atsirades suvokimas, kad kiekviena diena yra

didziausia dovana, kokia tik imanoma gauti, nuo buvimo

pasaulyje nulupa daugybe nereiksmingu smulkmenu,

kvailu isitikinimu ir beprasmiu isipareigojimu. Butis

ima svyteti, neretai spinduliuoja ir jos seimininkas,

nors gal tik jis ir dar keli artimieji zino masta tos

kancios, kuria mokama uz sia ypatinga sviesa. Taip,

taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi

mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man

patikinus, kad ne tik tisau lovoje galvodama apie

ikapes, bet turiu daugybe darbu, pramogu ir ateities

planu. Kita vertus, sergantis * dar nereiskia niekam

tikes. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos

neisileisti i savo siela. Tada stebuklingas galias

parodys ir kunas. As pati apstulbstu stebedama, kaip

jis uz mane grumiasi, kaip uzgydo zaizdas po

sunkiausiu operaciju, kaip stengiasi, kad, netekusi

vienos ar kitos savo fizines detales, pamazu

prisitaikyciau vel gyventi taip, kaip man patinka.

Paradoksalu, bet butent dabar is tikruju pamilau savo

kuna, nors anksciau turejau aibe kompleksu, o kartais

tiesiog nekenciau savo atspindzio veidrodyje. Pagaliau

(kai pagal visas nunai egzistuojancias grozio teorijas

tureciau savo noru pasitraukti i siukslyna) tapau pati

sau grazi. Net pamegau fotografuotis, kaitalioti

ivaizdzius, keisti sukuosenas (tai labai lengva, kai

neturi plauku) ar kelioms valandoms pasipuosti "haute

couture" drabuziais. Sitaip stengiuosi atsidekoti savo

kantriajam, darbsciajam ir vis dar man labai istikimam

kunui. Jau girdziu, kaip dvasingieji teisuoliai

saukia, kad mirstant reikia rupintis savo siela.

Taciau ir kunas man yra duotas Dievo. Butent dabar

ismokau save myleti ir patikejau, kad galiu buti

mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neigali,

neretai * bejege, su daugybe randu, zaizdu ir netgi su

veziu. Uz tai, kad isdrisau i save isileisti meile,

esu be galo dekinga visiems tiems drasiems zmonems,

kurie nebijojo su manimi, sergancia, buti, man padejo,

mane palaike, gelbejo, globojo, guode, stiprino,

linksmino, dziugino, juokino, kurie mano gyvenima dare

ir tebedaro nuostabu. Aciu, aciu, aciu!"



Jurga