Socionikos forumas

Dabar yra 28 Kov 2024, 13:19

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 214 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1 ... 11, 12, 13, 14, 15  Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Rgp 2006, 02:04 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 04 Rgp 2005, 00:06
Pranešimai: 129
Ir vėl artėjančio rudens nuotaika... Metai prabėgo, bet senasis alaus baras tebegyvena savo ramiai audringą gyvenimą. Ir barmenas tas pats, tik šiek tiek vyresnis. Vyresnis ir aš, tik nežinau gerai tai ar nelabai. Jaučiu kažkokios gijos trūkinėja, kažkoks maudulys kartais įsimeta į krūtinę, kažkokie praeities šešėliai vis sukasi aplink...

Kažkodėl šitame alaus bare, prie puspilnio bokalo, aš visada klaidžioju praeityje... Ir linksmoje ir niūrioje, bet visada ten, sužmėžuoja moteris... Ne, tai ne ta, fatališkoji, bet paprasta moteris (jeigu tik moteriai tinka epitetas "paprasta")...

Prieš akis kabo daugybė obuolių...Jų tiek, kad net nebežinau kuris jų tas tikrasis... Adomo ir Ievos obuolys...

O tada, prieš daugelį metų, jį atskirti buvo lengva. Lapkričio sode jis kabojo vienas. Šakos, nudraskytos rudenio vėjų, pažeme raičiojosi liūtyje sumirkę lapai, dangumi kažkur judėjo švininiai debesys, o aš stovėjau prie sodo tvoros ir spoksojau į tą vienintelį gundantį vaisių... Kaip ir visiems studentams, stipendijos užtekdavo savaitei, Vydūno alėjos bendrabučio panos dar kažkiek pamaitindavo, bet skrandis vistiek urzgė ir grojo kažką panašaus į turkų maršą... Jau beveik savaitė niekaip nesiryžau peršokti per tvorą ir nusiskinti to obuolio... Nebuvo ten nei pikto šuns, nei nesukalbamų šeimininkų, tačiau kiekvieną dieną kažkoks vidinis balsas sulaikydavo... Gudrus tas mano vidinis balsas, žinojo šelmis, kad kažkas atsitiks, bet nieko man nesakė... Tik tiek patardavo, kad neliesčiau to obuolio...

Ir atsitiko... Kai jau buvau nugalėjęs  savo vidinį balsą, kai panos nebeišvirė cepelinų, kai jau vieną koją buvau bekeliąs per tvorą, ant namo gonkelių pasirodė moteris... Jauna, šilta, ne gražuolė, bet tokia traukianti, kad, sustojau, kaip įbestas... O ji, visai paprastai, tarsi mane jau pažinotų daug dienų, nusišypsojo ir... pasiūlė įeiti... Nebuvau iš droviųjų, bet telegrafo stulpas tikriausiai tą dieną galėjo pasirodyti iškalbingesnis... Nes nesugebėjau ne tik ko nors protingo iš savęs išspausti, bet ir kvailiausia mintis neatėjo į galvą. Ji nuėjo prie obuolio, nuskynė jį ir atnešė prie vartelių:

-Jau kelintą dieną matau, kaip tu į jį spoksai.

Ištiesė obuolį delne, neryžtingai bandžiau jį pasiimti, tačiau mano pirštai susilietė su josios... Tarsi milijonas elektronų perzyliavo per kūną - nuo pakaušio iki kulnų, tačiau kažkur dingo ir įtampa ir susikaustymas. Iėjau vidun, ne tik į kiemą, bet ir į namą... Ir ilgokai iš ten neišėjau...

Tai ir buvo Adomo ir Ievos obuolys :smile:



Bokalas ištuštėjo, barmenas užsnūdo, pasikėliau ir išėjau... Sode kabojo daugybė obuolių, tačiau ano jų tarpe nebuvo...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Rgp 2006, 10:05 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 21 Rgp 2004, 14:51
Pranešimai: 3581
Miestas: Kaunas
Kaip gražu, cibuli... Ačiū, kad vis nepraeini pro tą alaus barą, įkvėpimui aplankius :smile: ...

_________________
Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Rgp 2006, 18:53 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 15 Geg 2006, 14:41
Pranešimai: 422
Miestas: Kaunasosas
cibulis: as tai ne skaityti sito rasinio negaliu, nu tiesiog sunku! bandau suprast kaip paaiskinti bet neiseina


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Rgp 2006, 19:08 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 21 Rgp 2004, 14:51
Pranešimai: 3581
Miestas: Kaunas
Nary: tai neskaityk :wink:

Laisvo pasirinkimo reikalas - ką skaityti, o ką apeiti. Nematau, kame problema ir kuo čia tau gali cibulis padėt, kad tu į jį kreipiesi :smile: . Negi žmogus turi išversti kūrybą į tau suprantamą kalbą? Bet gi tada tai jau nebebus kūryba, o kažkoks jos pakaitalas :smile: .

_________________
Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Rgp 2006, 19:46 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 15 Geg 2006, 14:41
Pranešimai: 422
Miestas: Kaunasosas
Solanža: gerai. o ten kreipiuosi nes tik palikau kreipini kai spaudziau komentuoti


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Rgs 2006, 21:38 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 04 Rgp 2005, 00:06
Pranešimai: 129
Į kalną jau nelipu. Nežinau, kada sustojau, praslydo šitas monentas pro sujauktą galvą, bet žinau, kad nelipu. Bet ir pakalnėn dar ankstoka. Kaip ir kiekvienas, norėčiau, kad ten, kur sustojau, būtų viršūnė. O viršūnėje kiekvienas linkęs pasižiūrėti,  ko jis ten lipo. Kad paskui ramia sąžine galėtų leistis pakalnėn.

Dažnai girdžiu : jeigu man  būtų duotas dar vienas gyvenimas, pragyvenčiau taip pat, kaip pragyvenau šitą. Manau, kad tai baisus melas. Pirmiausia, jei būtų žmogui duota tokia galimybė, jis tikrai nežinotų, kaip pragyveno aną gyvenimą, ir, bet kokiu atveju, jis negalėtų jo pakartoti...O jeigu ir žinotų ,kaip jis gyveno, stengtųsi nekartoti savo praeities (ar ateities) klaidų. Ir nebūtų tas gyvenimas toks, kokį pragyveno.

Klaidos... O kas tai yra? Ar tai klaida, jei atsisukęs nematai to, apie ką dienomis ir naktimis svajojai vaikystėje? Ar klaida tai, kad už savęs nepalikai to, kas jaudintų ir degintų kitas sielas? Ar klaida tai, kad slydai gyvenimo paviršiumi, nebandydamas suprasti, kas ten už posūkio? Ar klaida tai, kad, kaip nendrė vėjyje, linkai ten, kur tas vėjas pūtė?

O gal tai ne klaidos? Tai kas tada? Gal laimingo ir ramaus egzistavimo etalonas.

Kiekvienam - savi atsakymai. Bet tai neguodžia, nes aš tų atsakymų nežinau. O gal nenoriu žinoti.



Bokalas ištuštėjo, vėjas lauke nurimo, nusikabinu nuo pakabos lietpaltį ir pūdinu. Net nežinau kur. Pakalnėn - ankstoka, kilti aukštyn - nebemoku...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Rgs 2006, 21:43 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 01 Sau 1970, 03:00
Pranešimai: 2914
Gražu...bet labai rudeniška...:confused:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Spa 2006, 09:13 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 21 Rgp 2004, 14:51
Pranešimai: 3581
Miestas: Kaunas
nepamirškit šiąnakt 3 nakties persukti laikrodį valanda atgal. :smile:

_________________
Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Spa 2006, 14:40 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Iš tikrųjų - koks gėris!  Sutikčiau tai daryti kasnakt! :tongue:

Ir kodėl para negali turėti 25 valandų?! :sad:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Sau 2007, 18:02 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 04 Rgp 2005, 00:06
Pranešimai: 129
Vakar, kaime, ant telegrafo stulpo radau reklaminį skelbimą: "Demesių, y  jūsu  kaimą atvyksta Yšmintčius. Prašėm atnešty savą klausymus, y vysus būs acakyta. Ypatingiems acakymams taikomos nuolaidos"

Paknopstom parlėkiau namo ir ėmiau ieškoti kokio nors klausimo, į kurį pats negaliu atsakyti. Ilgai ieškojau, ir pagaliau palėpėj aptikau vieną tokį apdulkėjusį, nežinia nuo kurio laikotarpio ten gulintį. Negalėjau prisiminti, ar aš jį ten kažkada užkišau, ar dar senelis jį ten padėjo ir pamiršo. Na bet tai neturi esmės, svarbu aš jį radau.

Klausimas yra, dabar beliko jį taip paruošti, kad gaučiau už jį ypatingą atsakymą su nuolaida. Ėmiau darbuotis. Pirmiausia jį ištepiau medum. Palaižiau. Pasirodė per saldus. Kiek pasukiojau galvą įvairiom kryptim ir nusprendžiau dar išvolioti miltuose. Dar kartą palaižiau. Ir vos traumos negavau - prilipo liežuvis. Skonio receptoriai perspėjo - dar kažko trūksta, nematyt man ypatingo atsakymo. Atsukau galvą į vietą - kaip meteoras švystelėjo mintis. Išlėkiau laukan, parsinešiau smalos ir ištepliojau klausimą skersai, išilgai ir istrižai. Norėjau palaižyti - prisiminiau, kad liežuvis subintuotas. Teko pasikliauti vaikystės prisiminimais ir klausimo kokybę nustatinėti vizualiniu būdu.  Bet dar kažko trūksta, ir, nors šaukit - negaliu prisiminti ko. Iš nevilties pasiimu skaityt "Lietuvių liaudies pasakas" ir perskaitau, kad ant smalos būtinai turi būti plunksnos. O kur jų gauti, jei aš vištų nelaikau??? Lekiu pas kaimyną ir prašau paskolinti vištą. Kaimynas geraširdis - paskolina. Greitai nupešu, kad nesušaltų be plunksnų, įmutūriuoju į senelė?s pasoginę skarą ir gražinu kaimynui. Plunksnas pažadu gražinti kitą dieną, po susitikimo su Išminčiumi. Apibarstau klausimą plunksnomis, pasižiūriu. Jau kaip ir gerai, jau nieko atrodo, skaniai kvepia, lipnus, suktas, plunksnuotas, bet trūksta Paskutinio Akcento. Atsiverčiu "Wikipedia" ir imu ieškoti. O ten tų Paskutinių Akcentų kaip "Maximos" bazėj - nors vežimu vežk. Rinkausi rinkausi, sutino galva, sutino pirštai nuo puslapių vartymo, bet paryčiais išsirinkau. Nusprendžiau klausimą įvilkti į šilkinę pižamą.  Ramia sąžine nuėjau pamiegoti...

Pritemdytoj salėj susitikti su Yšmintčiumi susirinko pusė mūsų kaimo. Kita pusė buvo susirinkusi vargonininko Jono vestuvėse. Mat ta kita pusė labiau mėgo vargonų muziką, kurią Jonas buvo pažadėjęs per savo vestuves pagroti, ir, ta  proga net vargonus susiremontavo ir susiderino. Na bet bala nematė tų muzikos gerbėjų. Laikas  Yšmintčiui pateikti klausimus.

Pirma eilėje - melžėja Zosė. Jos klausimas labai gražus, perrištas karvės uodega, kvepiantis kefyru ir perrūgusia grietine. Yšmintčius pavartė klausimą rankose, padėjo ant svarstyklių, pamindžiojo kojomis... kažką suburbėjo ir įpylė Zosytei  šimtą gramų atsakymo su trisdešimties procentų nuolaida. Zosė net pražydo ir, čiupusi už atsakymo, net nepadėkojusi, išrūko iš kultūrnamio nežinoma kryptimi.

Antras ir paskutinis eilėje buvau aš. Droviai nuraudęs, įteikiau savo klausimą!?. Pastebėjau, kad Yšmintčius - tikras savo specialybės specialistas. Tikriausiai kokios šeštos kategorijos. Ilgai jis tą mano klausimą trynė tarp pirštų, sukiojo prieš vienintelę kultūrnamio elektros lemputę (kitos buvo perdegusios), įsidėjo burnon, pačiulpė, pakramtė, net atsisėdo ant jo. Pagaliau išstenėjo: "Keturiasdešimt du procentai ir nė šimtosios dalies daugiau". Greit primečiau ant pirštų. 2x2+1- bemiegė naktis. Atsipirks.

Bet ir aš nepėsčias - katino (nors ir veislinio) maiše neperku. Ėmiau žiūrinėti atsakymą. Iš kairės - geras, iš dešinės - irgi geras, iš apačios - per tamsu ką nors įžiūrėti, o iš viršaus... Pala pala - kažkas iš viršaus ne taip. Žiūriu ir šiaip ir taip - tikrai ne taip. Atsakyme - didžiulis plyšys. Brokuotas. Į plyšį pirštas lenda. Kur aš tokį dėsiu. Net perparduoti negalėsiu. Anūkams negalėsiu palikti. Senelis iš dangaus su priekaištais į mane žiūrės, kad jo vienintelio klausimo nesugebėjau žmoniškai išmainyti.

Parodau broką Yšmintčiui. O tas pasižiūrėjo ir porina: "Tu ką, nori už tokią nuolaidą atsakymo be plyšio. Nė už ką, nes neturiu kitokio." "O tai ką man dabar daryti?" - klausiu. Yšmintčius pakrapštė pakaušį, atsivertė savo išminties knygą ir, trys šimtai tryliktame puslapyje perskaitė patarimą: "Įtempk protą..."

Ėmiau tempti. Patempiu per vieną apsisukimą - nieko, plyšys nei sumažėjo anei padidėjo. Tempiu toliau. Plyšys - nė iš vietos. Jau tempiu per prievartą, nes  protas jau kaip Mamontovo gitaros styga. Galvoju - dar šiek tiek patempsiu, na dar šiek tiek... Tik staiga kažkas barkštelėjo, dzingtelėjo, ūžtelėjo, prašvilpė pro akis ir istrigo durų staktoje. Galvoju - amen, protas trūko. Čiumpu už jo - ačiū dievui, vietoje. Labai įtemptas, labai kietas, bet netrūkęs. Pačiupinėju atidžiau - ne, vistik kažko trūksta. Einu žiūrėti prie staktos ir suprantu, ko trūksta. Pasirodo, nuo įtemto proto, nuo per didelio pertempimo atskilo mintis. Ir dar kokia mintis!!!. Dviguba. Apie Yšminčiaus Didžiąją Intrigą ir apie Samokslo Teoriją. Na ir mintelė, išgelbėjo mano protelį. Pasirodo Yšminčius ir tikėjosi, kad protas trūks ir aš daugiau broko nebematysiu. Na jau ne, galvoju, nieko tamstelei neišeis. Va, atlaisvinsiu protą ir pasiimsiu savo klausimą. Kaip galvojau taip ir padariau. Ėmiau laisvinti. Laisvinau, laisvinau, bet kažko nepaskaičiavau. Atlaisvinau per daug - susivėlė mano protas. Karštligiškai  pradėjau ieškoti tame sujauktame prote minties, kaip man atsiimti klausimą. Valio, radau, bet labai jau ji suglamžyta. Čiupau lygintuvą ir ėmiau lyginti. Bet čia atsitiko nenumatytas dalykas. Kol lyginau, Yšmintčius čiupo savo knygas, čiupo mano klausimą, išlėkė į kiemą, sėdo į savo "Mercedes Benz", ir tiek aš jį temačiau... Likau kaip stoviu - be klausimo, su brokuotu atsakymu ir sujaukta galva...

Nusispjoviau ir nusliūkinau į alubarį. Užsisakiau tris bokalus - už klausimą, už atsakymą ir vieną šiaip sau. Va dabar sėdžiu ir gurkšnoju :) :smile:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Sau 2007, 19:56 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 01 Spa 2004, 12:28
Pranešimai: 1450
cibulis:
:smile:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 18 Sau 2007, 17:01 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 28 Gru 2006, 04:00
Pranešimai: 56
dar apie išmintingus sprendimus:



XVII a. Paryžiaus gatvėje prie kepamo ir pardavinėjamo kepsnio stovėjo nešikas ir virš kepsnio garų laikė duonos kriaukšlį, prigaravus duona jam atrodė žymiai gardesnė. Kai jau baigė valgyti "pagardintą duoną", kepsnio pardavėjas iš jo pareikalavo susimokėti už garus. Nešikas pasibaisėjo: kur matyta kad už garus būtų imami pinigai? Juk jie vis tiek išgaruoja ir nueina veltui... Bet pardavėjas nenusileido ir pasakė kad atims iš jo nešamuosius diržus, jei šis nesumokėsiąs. Besiginčijant priėjo Žakas, kurį visi manė esant kvailiu, ir prekeivis paprašė jo išspręsti ginčą. Šis pareikalavo auksinio iš nešiko, kuris jį davė su baisiu nusivylimu. Žakas paėmęs pinigą ėmė juo skambinti į katilą, groteles ir pan. Paskui grąžino pinigą nešikui ir pareiškė, esą šis atsiskaitęs už garus skambesiu... :wink:



Čia iš vienos knygos, tik neatsimenu pavadinimo... :sad:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Sau 2007, 23:19 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Gru 2006, 15:50
Pranešimai: 64
cibulis:
nuostabu. Kad taip tęsinį... :wink:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Naktinis alaus baras
StandartinėParašytas: 29 Sau 2009, 22:47 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 29 Sau 2009, 12:04
Pranešimai: 15
Tas jūs raštas, kad negalima įskaityti? :shocked:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Naktinis alaus baras
StandartinėParašytas: 30 Sau 2009, 15:43 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Vakar su tokiu pasigardžiavimu vėl perskaičiau Cibulio "alaus baro" pamąstymus...
Cibuli, a-u-u-u-ū! Ar bokalas dar neištuštėjo? :strange:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 214 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1 ... 11, 12, 13, 14, 15  Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 106 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007