Vakar, kaime, ant telegrafo stulpo radau reklaminį skelbimą: "Demesių, y jūsu kaimą atvyksta Yšmintčius. Prašėm atnešty savą klausymus, y vysus būs acakyta. Ypatingiems acakymams taikomos nuolaidos"
Paknopstom parlėkiau namo ir ėmiau ieškoti kokio nors klausimo, į kurį pats negaliu atsakyti. Ilgai ieškojau, ir pagaliau palėpėj aptikau vieną tokį apdulkėjusį, nežinia nuo kurio laikotarpio ten gulintį. Negalėjau prisiminti, ar aš jį ten kažkada užkišau, ar dar senelis jį ten padėjo ir pamiršo. Na bet tai neturi esmės, svarbu aš jį radau.
Klausimas yra, dabar beliko jį taip paruošti, kad gaučiau už jį ypatingą atsakymą su nuolaida. Ėmiau darbuotis. Pirmiausia jį ištepiau medum. Palaižiau. Pasirodė per saldus. Kiek pasukiojau galvą įvairiom kryptim ir nusprendžiau dar išvolioti miltuose. Dar kartą palaižiau. Ir vos traumos negavau - prilipo liežuvis. Skonio receptoriai perspėjo - dar kažko trūksta, nematyt man ypatingo atsakymo. Atsukau galvą į vietą - kaip meteoras švystelėjo mintis. Išlėkiau laukan, parsinešiau smalos ir ištepliojau klausimą skersai, išilgai ir istrižai. Norėjau palaižyti - prisiminiau, kad liežuvis subintuotas. Teko pasikliauti vaikystės prisiminimais ir klausimo kokybę nustatinėti vizualiniu būdu. Bet dar kažko trūksta, ir, nors šaukit - negaliu prisiminti ko. Iš nevilties pasiimu skaityt "Lietuvių liaudies pasakas" ir perskaitau, kad ant smalos būtinai turi būti plunksnos. O kur jų gauti, jei aš vištų nelaikau??? Lekiu pas kaimyną ir prašau paskolinti vištą. Kaimynas geraširdis - paskolina. Greitai nupešu, kad nesušaltų be plunksnų, įmutūriuoju į senelė?s pasoginę skarą ir gražinu kaimynui. Plunksnas pažadu gražinti kitą dieną, po susitikimo su Išminčiumi. Apibarstau klausimą plunksnomis, pasižiūriu. Jau kaip ir gerai, jau nieko atrodo, skaniai kvepia, lipnus, suktas, plunksnuotas, bet trūksta Paskutinio Akcento. Atsiverčiu "Wikipedia" ir imu ieškoti. O ten tų Paskutinių Akcentų kaip "Maximos" bazėj - nors vežimu vežk. Rinkausi rinkausi, sutino galva, sutino pirštai nuo puslapių vartymo, bet paryčiais išsirinkau. Nusprendžiau klausimą įvilkti į šilkinę pižamą. Ramia sąžine nuėjau pamiegoti...
Pritemdytoj salėj susitikti su Yšmintčiumi susirinko pusė mūsų kaimo. Kita pusė buvo susirinkusi vargonininko Jono vestuvėse. Mat ta kita pusė labiau mėgo vargonų muziką, kurią Jonas buvo pažadėjęs per savo vestuves pagroti, ir, ta proga net vargonus susiremontavo ir susiderino. Na bet bala nematė tų muzikos gerbėjų. Laikas Yšmintčiui pateikti klausimus.
Pirma eilėje - melžėja Zosė. Jos klausimas labai gražus, perrištas karvės uodega, kvepiantis kefyru ir perrūgusia grietine. Yšmintčius pavartė klausimą rankose, padėjo ant svarstyklių, pamindžiojo kojomis... kažką suburbėjo ir įpylė Zosytei šimtą gramų atsakymo su trisdešimties procentų nuolaida. Zosė net pražydo ir, čiupusi už atsakymo, net nepadėkojusi, išrūko iš kultūrnamio nežinoma kryptimi.
Antras ir paskutinis eilėje buvau aš. Droviai nuraudęs, įteikiau savo klausimą!?. Pastebėjau, kad Yšmintčius - tikras savo specialybės specialistas. Tikriausiai kokios šeštos kategorijos. Ilgai jis tą mano klausimą trynė tarp pirštų, sukiojo prieš vienintelę kultūrnamio elektros lemputę (kitos buvo perdegusios), įsidėjo burnon, pačiulpė, pakramtė, net atsisėdo ant jo. Pagaliau išstenėjo: "Keturiasdešimt du procentai ir nė šimtosios dalies daugiau". Greit primečiau ant pirštų. 2x2+1- bemiegė naktis. Atsipirks.
Bet ir aš nepėsčias - katino (nors ir veislinio) maiše neperku. Ėmiau žiūrinėti atsakymą. Iš kairės - geras, iš dešinės - irgi geras, iš apačios - per tamsu ką nors įžiūrėti, o iš viršaus... Pala pala - kažkas iš viršaus ne taip. Žiūriu ir šiaip ir taip - tikrai ne taip. Atsakyme - didžiulis plyšys. Brokuotas. Į plyšį pirštas lenda. Kur aš tokį dėsiu. Net perparduoti negalėsiu. Anūkams negalėsiu palikti. Senelis iš dangaus su priekaištais į mane žiūrės, kad jo vienintelio klausimo nesugebėjau žmoniškai išmainyti.
Parodau broką Yšmintčiui. O tas pasižiūrėjo ir porina: "Tu ką, nori už tokią nuolaidą atsakymo be plyšio. Nė už ką, nes neturiu kitokio." "O tai ką man dabar daryti?" - klausiu. Yšmintčius pakrapštė pakaušį, atsivertė savo išminties knygą ir, trys šimtai tryliktame puslapyje perskaitė patarimą: "Įtempk protą..."
Ėmiau tempti. Patempiu per vieną apsisukimą - nieko, plyšys nei sumažėjo anei padidėjo. Tempiu toliau. Plyšys - nė iš vietos. Jau tempiu per prievartą, nes protas jau kaip Mamontovo gitaros styga. Galvoju - dar šiek tiek patempsiu, na dar šiek tiek... Tik staiga kažkas barkštelėjo, dzingtelėjo, ūžtelėjo, prašvilpė pro akis ir istrigo durų staktoje. Galvoju - amen, protas trūko. Čiumpu už jo - ačiū dievui, vietoje. Labai įtemptas, labai kietas, bet netrūkęs. Pačiupinėju atidžiau - ne, vistik kažko trūksta. Einu žiūrėti prie staktos ir suprantu, ko trūksta. Pasirodo, nuo įtemto proto, nuo per didelio pertempimo atskilo mintis. Ir dar kokia mintis!!!. Dviguba. Apie Yšminčiaus Didžiąją Intrigą ir apie Samokslo Teoriją. Na ir mintelė, išgelbėjo mano protelį. Pasirodo Yšminčius ir tikėjosi, kad protas trūks ir aš daugiau broko nebematysiu. Na jau ne, galvoju, nieko tamstelei neišeis. Va, atlaisvinsiu protą ir pasiimsiu savo klausimą. Kaip galvojau taip ir padariau. Ėmiau laisvinti. Laisvinau, laisvinau, bet kažko nepaskaičiavau. Atlaisvinau per daug - susivėlė mano protas. Karštligiškai pradėjau ieškoti tame sujauktame prote minties, kaip man atsiimti klausimą. Valio, radau, bet labai jau ji suglamžyta. Čiupau lygintuvą ir ėmiau lyginti. Bet čia atsitiko nenumatytas dalykas. Kol lyginau, Yšmintčius čiupo savo knygas, čiupo mano klausimą, išlėkė į kiemą, sėdo į savo "Mercedes Benz", ir tiek aš jį temačiau... Likau kaip stoviu - be klausimo, su brokuotu atsakymu ir sujaukta galva...
Nusispjoviau ir nusliūkinau į alubarį. Užsisakiau tris bokalus - už klausimą, už atsakymą ir vieną šiaip sau. Va dabar sėdžiu ir gurkšnoju