Kupe...traukinio ratu duslus chiuku-chiuku..., atstumiamos durys ir automatiskai iskaltas palydoves tekstas:"Kofe, chaju, s sacharom ili bez?"... tambure rukantys vyrai, gretimame kupe jaunu zmoniu skardus juokas...i koridoriu isejusios dvi drauges, smagiai klapsincios vos pakeliamom nuo tusho blakstienom ir koketishku chi chi chi palydincios is tamburo sugriztancius , parukiusius vyrus...
Per vargus gautas kupejinis bilietas i Leningrada...Mama palydejo mane ir isodino, kad butu ramesne, jog jos 18-mete tikrai isvyksta i praktika Ermitazhe, o ne su bernu "i velniai zhin kur..." Buvau pirmoji keleive savo kupe...mama kantriai lauke - jai magejo isitikinti ar as vaziuosiu ne su "banditais".:)
Pirmieju mano bendrakeleiviai buvo 30-40 metu sutuoktiniu pora.Pamaciau, kaip mama lengviau atsiduso ir suskubau ja "grusti" lauk...graziai zinoma, atseit "mamuliuk, paskubek, nes tuoj tuoj traukinys pajudes...", o pati tik ir galvoju, jog nei sis nei tas, kai apie suaugusia dukteri mama sitaip tupcioja... maniau, nedaug truksta, kad nueitu tartis su palydove, o sioji visa kelia mane "ganytu"... Zodziu, siaip ne taip ikalbejau mama iseiti is traukinio ir vaziuoti namo.
Pries pat pajudant traukiniui, i kupe ivirto kokiu 23 metu vyrukas. Visas dzinsuotas, adiddas sportbaciai ( tais laikais - supper ! ), uz nugaros tik pustushte kuprinuke...Klestelejo ant sedynes, issitrauke knyga, kurios virselis uzdengtas laikrasciu , viena koja pariete po savim ir iniko skaityti...
Traukinys pajudejo...
Sedejau prie lango, priesais mane simpatiska moteris su sutuoktiniu, o salia tas berniokas su knyga...
.........
Po geros valandos kelio - "kofe, chaju...?" Porele uzsisake arbatos ir eme traukti is anksto pasiruosta vakariene. As paprasiau taip pat arbatos, nes siuloma kava nekele jokio pasitikejimo...ir cia as isgirdau, nepaptrastai grazu balso tembra, taisyklinga, inteligentiskos rusu kalbos sakini: "Bud'te dobry, stakanchik kipiatochka...budu ochen' priznatelen..."
Sutikit, is tokio amziaus dzinsuoto stiliagos tai isgirsti buvo netiketa! :))
Palydove atnese tai ka prasem, vaikinukas is kuprineles issitrauke tirpios "Moka" kavos indeli, isibere i savo stikline ir gere tebeskaitydamas... - dar vienas "issukis" - deficitine kava - prie viso jo isskirtinumo...
Simpatiskoji moteryte pradejo siulyti savo "vaises", uzsimezge pokalbis..."is kur?", "kur vaziuojate?", "ar esat buvusi Pyteryje?"(jau tada vietiniai taip vadino Leningrada), apie Vilniu, Lietuva, Rusija...Tarybu Sajunga... Trafaretinis pokalbis issirutuliojo i labai miela diskusija, kurios metu ant staliuko atsirado vodocka , agurcikai, lasiniai...Nei nepajutau, kaip issitraukiau mociutes i kelione idetus naminius pyragelius su grybais ir kopustais bei Staklishkiu midu, kuri turejau nuvezti mamos draugei, pas kuria apsistosiu.
Kadangi skaitymui nebebuvo palankiu salygu, i "razgavorcikus" isitrauke ir Olegas (toks buvo vaikino vardas). Smagu buvo. :)
Veliau porele paprase leidimo isitaisyti apatiniuose gultuose miegui (nepamenu kuris su kuriuo apsikeitem), mes su Olegu kad netrukdytume pasiruosimo poguliui isejom i koridoriu, veliau i tambura, jis ten ruke, paskui i vagona restorana...plepejom nesustodami, jis pasirode labai idomus zmogus (tevas kariskis, apkeliaves su seima ne tik visa buvusia TSRS, bet ir nemazai gyvenes uzsienyje). Pagaliau nusprendem, kad laikas truputi numigti.
Uzsiropstem i virsutius gultus ir ilgai ziurejom vienas i kita. Bandziau uzsimerkti, apsimesti miegancia, bet jauciau jo zvilgsni...ir vis tiek atsimerkdavau. Juodi, zvilgantys, truputi banguoti poilgiai plaukai, grieztas kampuotas zandikaulis su duobute smakre, truputi kumpa nosis ir nei zalios, nei rudos akys ( keista akiu spalva nuziurejau dar restorane) ir kazkokia aksomine sypsena. Taip ir pragulejom atsimerke, ibede vienas i kita akis, beveik iki paryciu.Valandziuke nusnudau...kai pabudau, jo nebuvo kupe - ruke tambure.
Susitarem susitikti - juk jis vietinis, leningradietis, o man visa menesi praktika. Jis parase savo telefono numeri ant restorano cekio, as jam savo laikinojo busto adresa (ant "Kosmos" cigareciu pakelio) ir issiskyrem tikedami, kad neilgam.
Mane pasitiko stotyje, mamos drauge, sedom i Metro ir jau Nevskyje (ji gyveno paciame centre, didziuliame 7 kambariu bute-komunalkoje, kurio 3 kambariai buvo jos, o kituose dviejuose butuose gyveno senute su dukra ir pagerianti seimynele.
Savo plona striukele pasikabinau bendrame koridoriuje, prie buto duru. Nei i galva neatejo issitraukti is kisenes pinigine su smulkiais pinigais, didesne suma buvo lagamine. Sekanti ryta nei pinigines su pora desimciu rubliu, nei joje buvusio vagono restorano cekio su Olego telefono numeriu.
Kaip veliau supratau - ant jo cigareciu pakelio uzrasiau klaidinga namo numeri. Rusijoje, iprasta namus dalinti i korpusus ir dar su raidemis a, b... As parasiau paprasta numeri , dar ir supainiojau - vietoj skaiciaus 3 , parasiau 5, ar atvirksciai...nepamenu.
Pries pat isvykstant, paskutine praktikos Ermitaze diena, viena is "biletiorshu" pasake , kad visa savaite, kasdien ateidavo vaikinukas ir klausdavo kur atlieka praktika studentai is Lietuvos...Kadangi is Lietuvos buvau as viena ir niekas manes perdaug neisskyre is galybes viso pasaulio studentu, issibarsciusiu po Ermitazho archyvus, saugyklas bei ekspoziciju sales, mes taip ir nebesusitikom.
Kvaila istorija...:)))
|