Solanža,
jaukia tema sugalvojai.
(Ir rashau ash chia ne del to, kad norechiau ish jumei slyva padaryti
- shiaip labai maga kitus pasiskaityti ir savo tradicijas papasakoti).
Man, kaip "zhiemos fanei", Kaledos yra pati pachiausia shvente. Vienintele, kurios tikrai labai laukiu - nesvarbu kiek metu bebutu -kaip vaikas. Ir namus ishsipuoshiu pagal visas "amerikonishkas" tradicijas - paskutinem lapkrichio dienom, pirmom gruodzhio.
Ir mieste man niekuomet nebuna "per daug" lempuchiu ar girliandu ar pan.
Kuchiu stalo patiekalai visuomet 12, visuomet pagal senus mochiutes receptus - ir aguonu pienas pachiu "trintas maltas/spaustas", ir kuchiukai naminio kepimo (nors kartais juos perkam turguj ish mochiuchiu - mums tokie skanus kaip a.a. musu mochiutei neigauna...
), ir virtinukai ir su grybais, ir su aguonom.
Beje, visuomet buna "burtai".
Shienas (arba tiksliau sakant tiesiog shiaudai, smilgos dzhiovintos) po staltiese - kas kokio ilgio ishtrauks, vashko lashinimas i vandeni, seniau - bato metimas i duris ir t.t. Kazhkaip.. Ne tai, kad labai tiketume, bet tiesiog neatsiejama vakaro dalis.
Visuomet norejau pabandyti su veidrodzhiu - mochiute vis pasakodavo, kad ji seneli taip "pamate"
, bet taip niekuomet ir neishdrisau - kazhkaip ta tamsos/baubu baime "nugaledavo"..
Dar visuomet kai kaledaiti atsilauzhiam (na, chia kulturingai parashiau, laiudishkai tai "plotkelis" butu
), pasizhiurim koks ten paveiksliukas - irgi ateiti, pasak mochiutes, nusako..
Ir i bazhnychia gera eiti shaltukui spaudzhiant (kelias praeitas zhiemas). Kad tik nelytu..
Va.. O dabar dar buna linksmoji vakaro dalis, kai brolis vidurnakchio laukia ir eina "su Berta kalbetis" (shuo). Ir metai ish metu laukia, kada ji prakalbes.. (broliui 37, jeigu ka..
).
Noriu namo.. Noriu Kuchiu/Kaledu..