***
Ir tu ne vyras, O ir aš ne moteris, Kažkoks tai keistas Dievo kratinys.
Po negrabiais ir Nereikšmingais potėpiais Paslėpę jau belūžtančias dalis, Išryškinam nežmogišką godumą,
Paminę širdį ir šiltus jausmus, O savo tuščią garbę ir orumą Išdidiname prieš visus kitus.
Nors manome, kad likome tokie pat, Bet iš tiesų seniai jau nebe tie, Ir tiktai retkar?iais giliai sukirba, Juk dar kažkur esi ir tu, širdie.
Apvainikuota odėmis poetų, O mudviejų lig skausmo pamiršta, Tarp begalybės laiko piruetų Likai raumuo su kraujo sistema.
Ir tu ne vyras, O ir aš – ne moteris, Nors kraujas teka iš pačios širdies. Toks - ne visai žmogaus išlikęs modelis, Sugriovęs pamatus ir nuostatas dermės.
***
Kalbėjomės per visą naktį, O tegirdėjome save Ir nebijojome netekti – Žinojome, kad tai riba
Ir kad sugrįžti negalėsim, O eit toliau – tikra kančia. Kalbėjomės per visą naktį - O tegirdėjom tik save.
***
Veltui mums niekas nieko nežadėjo Tik išlydėjo, kaip laivus išlydi Tikėdami, kad kilsime pavėjui Į patį nuostabiausią savo skrydį.
Ir kilome, ir leidomės, ir kritom, Ir šliaužėm pažeme, ir keitėm srovę, Žydėjom, skleidėmes, rasa iškritom Prieš visagalio laiko įvairovę.
Išbandėme visus likimo posūkius, O trupinius sulipdėme į vieną... Tik mintyse ir vėl tas pats galvosūkis Nuo ko rytoj pradėsim savo dieną.
***
Tu buvai tarsi vėjas. Susupęs mano skausmą Savuos skarmaluos Atviliojai prie tekančios upės Iš beirstančio kelio balos.
Neišpaikinta , Neišmylėta, Neišglostyta, Nesuprasta Aš įpuoliau į glėbį gruoblėtą It nulūžusio medžio šaka.
Tu išglostei kiekvieną kertelę Ir aptvarstei visas žaizdeles. Nors buvai iš nežinomo kelio - Man be proto reikėjo Tavęs.
Tu buvai tarsi vėjas įdūkęs... Dar ir šiandien pavieniai gaisai Vis dar sklando virš mudviejų upės Kurioje man namus atradai.
***
Nesikalbam. O gaila. Laikas Išdraikė? šilumą pakluonėm, Ir nebereikia apsimetus Dalintis netikrom malonėm –
Į lovą kavą kartą metuos, Gėles – tik per gimimo dieną. Įsėdome ne savo ratuos, Todėl ir riedame po vieną.
Tikėjimas pavymui šliaužia, Lyg šuo išdvėsęs ir pašiurpęs, O mes lyg niekur nieko renkam Nuo kelio paskutines dulkes.
Nesikalbam. Ir vis tik gaila, Kad rieda traukiniai pro šalį. Tikriausiai džiaugtis būtų kvaila, Kad likome tik du bedaliai.
Nesikalbame... Gaila... Laikas...
|