"Kaip jau žinome, paveiksle pavaizduota Italija, Neapolio ?lankos pakrant?. Sprendžiant iš besileidžian?ios saul?s spinduli?, nuspalvinusi? debesis ir dang?- vakaras. Vasara. Mari? paviršius vos pašiauštas. Saky?iau, visiškas štilis, jeigu laivo bur? kabot? subliuškusi, ta?iau matau, jog j? pakankamai ištemp?s jai palankus, nors ir nestiprus v?jelis, ir žmon?s po truput?, l?tai plaukia link tolumoje matomo kalno. Grei?iausiai ten j? namai. Tai tikriausiai žvejybinis laivas, kuris kasdien plaukioja po ši? pakrant?, nes žmon?s laive - ram?s, jie nesidairo ilgesingai ? art?jan?i? žem?, nereiškia džiugesio ir entuziazmo. Jie niekur neskuba, nes plaukimas jiems – pakankamai kasdieniška veikla..."- neju?ia pagaunu save besiruošiant b?simai paskaitai... bet ji - tik už savait?s, dabar šeštadienio vakaras, aš tokia nuvargusi...ir nebenoriu galvoti apie jokius privalomus aptarti elementus...
....Tie žmon?s tikrai ne pirm?kart keliauja ta kryptimi, j?ra neduoda pagrindo nerimauti, kad gal?t? kilti audra ar panašiai, tad n?ra ko skub?ti.... ?domu, kod?l žuv?dr? nedaug ir tos kelios neskraido aplink laiv??... Gal tod?l, kad ž?kl? nenusisek? ir žvejai gr?žta tuš?iais tinklais?...
Besigrožint saul?lydžio šiltai rausvai užlietu dangumi, lengvu?iais debes?liais, mintys nuneša mane artyn kranto...Koks tai miestelis, kaip atrodo jo namai?...kokie žmon?s ten gyvena?...?sivaizduoju, kad turb?t triukšmingi, daug gestikuliuojantys, š?kaujantys, linksmi žmon?s. Jau vakaras, ir jie turb?t patrauk? ? smukles išgerti kaušo alaus ar vyno, paplep?ti su kaimynais, paliežuvauti apie paskutinius ?vykius....Einant miestelio siaurut?mis, akmenimis gr?stomis gatvik?mis, kai kur girdisi šeimininki? ind? kaukš?jimas, gard?s maisto kvapai išvilioja kates, kurios tik ir laksto pro kojas...amsi šunys- vaidina, kad yra ištikimi ir sarg?s, tod?l nusipeln? vakarien?s:)...po kiemus laksto ir kariauja murzini berni?kš?iai...
Žuv?dros klyksmas pažadina iš susim?stymo. Aš vis dar s?džiu ant akmens pakrant?je priešais laiv?. Saulei leidžiantis taip maloniai v?sta oras...Švelnios bangel?s laižo akmenis, monotoniškai raminan?iai pliaukš?damos....Ramyb? ir tingi palaima........
...Tik dabar pastebiu art?jant prie mano kranto valt?...Ji pilna žmoni?. O irklai - tik du....Manau, tai laivelis, perkeliantis žmones iš vienos salel?s ? kit?. Juk kitos susisiekimo priemon?s n?ra... Ši kompanija iš pirmo žvilgsnio nepasirodo man kažkuo ?domi. Nors...Tai, k? pama?iau - intriguoja. Tai - statin? su virve. Kur tos virv?s pradžia? K? ta statin? ?ia veikia? Juk tai ne butelis, kurio viduje b?t? palikta žinut?...:))). Ir ne parako statin?- niekas jos taip nepalikt? vidury vanden? tam, kad sušlapt?. Jeigu nes?d??iau pakrant?je ir nejaus?iau saul?s šilumos ant mano veido, im?iau galvoti, kad matau prieš save tapyt? paveiksl?, ir kad statin? jame pavaizduota tik kaip dailininko išmon?, tik kaip daiktas, skirtas užimti tuštumai tarp dviej? laiv? ir priderintas pagal savo spalvas bei dyd? prie bendro vaizdo!.... Ta?iau irkl? pliuškenimas girdisi vis ar?iau. Pasigirsta sutartin?, kuri? dainuoja žmon?s valtyje.
Atsistojus sudedu rankas ži?ronu. Matau, kad tai statin?, kokiose paprastai gabenamas vynas. Jei gerai ?ži?riu, ji labai gudriai pritaisyta prie valties pirmagalio. Vadinasi, tie, kurie plaukia valtimi, gr?žta nuo laivo. Jie buvo nuplauk? prekini? main? tikslais. Anieji pardav? jiems vyno ir kit? g?rybi?, kurias šie susikrov? valties dugne, o laivo žmon?ms pardav? kažk? kita – galb?t, audinius ar maist?. Mainai buvo s?kmingi, tod?l žmon?s valtyje gr?žta dainuodami. ?sivaizduoja, kaip bus smagu vakare gerti vyn? ir linksmai pasišokti.
Aha...vadinas, pirmoji nuojauta buvo teisinga - Laivui šis plaukimas tikrai kasdienyb?. Tik dabar jau žinau, kad ne žvejai ten, o prekybininkai...ir ne namo jie gr?žta, o po truput? art?ja link tolimojo kalno pakrant?s, tik?damiesi, kad žmon?s, pasteb?j? juos iš kitos ?lankos pus?s miestelio, jau lauks j? pakrant?je ir jiems pavyks dar š? bei t? užsidirbti. Ir jau pagaliau, š?vakar bus galima paš?lti iki pary?i?!... Juk taip gera, kai pavarg?s nuo plaukiojim?, eini tvirta žeme, kai pagaliau tvirtos j?rininko rankos turi galimyb? apkabinti šilt? kr?ting? aistring? moter?, ir j?ros v?j? nugairinta sudiržusi širdis sušveln?ja, nurimsta!...Nesvarbu, kad neilgam, kad po tos ramyb?s v?l sieloj bunda ilgesys, troškimas pajusti j?ros kvap? ir drusk? ant k?no, pasigalyn?ti su v?ju ir j? nugal?ti!... Tai bus v?liau, o dabar prekeivi? širdyse - salsvas nerimas ir m?gavimasis b?sim? laiming? poilsio akimirk? vizijomis...
... Saul? vis žemiau, kyla v?jas, pajuntu-šaltoka. Lydima žuv?dr? klyksmo ir prisiminim? apie neseniai matytas vizijas, patraukiu ? viešbut?...klausydamasi savo bateli? kaukš?jimo grindiniu, jau svajoju, kaip pasim?gaudama gersiu vyn?.
_________________ Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...
|