Seniai, seniai kai žmon?s bendravo su dievais, deiv? Laim? išeidavo po pasaul? pasižvalgyti, ? žmones pasiži?r?ti ir pasidžiaugti savo dovanomis, kurias ji jiems buvo dovanojus.
Kaip visada kasmet pavasar? Laim? iš?jo pasižmon?ti. Ir bekeliaujant per kaimus ji išgirdo gailiai verkiant mergin?.
Pri?jusi ar?iau Laim? pamat? ant sukiužusios trobelyt?s slenks?io s?din?i? mergin?.
- Kas nutiko, - paklaus? Laim?. Mergina pasib?davojo, kad yra neturtinga, negraži ir nelaiminga.
- Ko tau tr?ksta, kad b?tum laiminga? - pasidom?jo Laim?.
- Nor??iau b?ti graži.
Tarus teb?nie, Laim? nusišypsojo ir tyliai nu?jo. Pra?jus metams, ji v?l užsuka pas t? pa?i? mergin?. Vaizdas tas pats s?di nelaiminga, apsiašarojus.
- Tai ko tau dar tr?ksta? - nustemba Laim?. Esu neturtinga, tod?l niekas man?s neži?ri.
Laim? išpildo ir š? jos nor?, ta?iau po met? randa jau ant gražaus namo slenks?io bes?din?i? ir ašaras bebraukian?i?. Tai kas dar negerai?
- Vyras nemyli, ved? d?l to kad graži ir turtinga... Meil?s n?ra...
- Ateis pas tave ir meil? pažad?jo, - Laim? palikdama jos namus...
Po met? užklydusi Laim? v?l išgirdo verksm?... Nustebo...
Pasiži?r?jusi pro lang? pamat? prie lopšio palinkusius du žmones...
Dabar aš ?ia jau nebereikalinga, patenkinta pasišalino Laim?