6. TS Evoliucija - Involiucija.
Evoliuciniams priskiriami: ......o involiuciniams: dualiniai.............................veidrodiniai tapatybė...........................aktyvacija užsakymas+ (siustuvas).........dalykiniai užsakymas- (imtuvas)...........miražiniai revizija+ (revizorius)............kvazitapatybė revizija- (revizuojamasis)......konfliktas super-ego..........................giminiški gesinimas..........................pusiau dualiniai
6. 1. Norite būti kartu – mėgdžiokite išrinktąjį.
Evoliuciniams santykiams būdingas procesualumas, tai yra praėjimas nuo pradinio iki galutinio punkto «švariai» įkūnijant tai, kas sumanyta, be sugrįžimų ir pakartojimų. Toks pasinėrimas į procesą daro juos gana smulkmeniškus, o taip pat mažai priklausomus nuo pačių santykių dalyvių valios.
Evoliuciniuose santykiuose anksčiau ar vėliau atsiranda kažkokio pasmerktumo pojūtis, kuomet nepriklausai pats sau, nenorom įsitrauki į neišvengiamą procesą. Kartu partneriai praktiškai netenka galimybės įtakoti šių santykių rezultatą. Gaunasi, kad juose nebūna «repeticijų».
Antras skiriamasis evoliucinių santykių bruožas – tai jų konvergencija (sutapimas). Santykių vystymasis verčia partnerius supanašėti vienam su kitu – tapti vis labiau viendodais. Pagrindinė šių santykių tendencija - partneriuose stiprėja tai, kas bendra, panašu ir dyla individualumas, skirtumai. Todėl jų energijos potencialas laikui bėgant vis labiau silpnėja: vidiniai prieštaravimai juose laikui bėgant užsiglaisto, nurimsta.
Labai būdingas evoliucinių-susilyginančių santykių pavyzdys yra dualumas. Gerai integruotoje dualinėje poroje partneriai tiek perima viens kito manieras ir elgesio stilių, kad išoriniam stebėtojui darosi praktiškai neatskiriami. Jie tarsi susilieja į vieną visumą. Jų socioniniai požymiai suvienodėja: ekstravertas tampa labiau intravertiškas, o intravertas ekstravertuojasi, intuitas tampa konkretesnis, o sensorikas - abstraktesnis ir t.t.
Sutapimas veikia ir tarp tapačių partnerių. Jie ir taip panašūs savo vertybėmis, o susijungę į evoliucinę porą, supanašėja vienas su kitu dar labiau. Panašumas tapatukus iš pradžių traukia. Jie stengiasi pasiekti dar didesnį supratimą ir vaikydamiesi šio proceso galutinėje išdavoje praranda rezultatą. Jų socioniniai požymiai sumuojasi ir kiekvieno indėlis tampa neįžiūrimas.
Evoliucijos dėsniams paklūsta plius-minus užsakymo dėsniai. Imtuvas stengiasi mėgdžioti siųstuvą, jo problemų sprendimo metodus, ir pats užsakovas nevengia išmokyti imtuvą savo paslapčių. Tokiu būdu, laikui bėgant jie vis labiau suartėja. Kartu mažėja darbinė įtampa šioje diadoje – ji išsikvepia, jos produktyvumas krinta. Siųstuvas ir imtuvas tampa viens kitą pamainančiais: vienodai atstovauja diadą išoriniame pasaulyje.
Kitas evoliucinis santykis - plius-minus revizija. Revizorius, darydamas poveikį revizuojamajam, keičia jo vidinį pasaulį pagal savo pavidalą. Ir revizuojamasis, aukštai, nors ir kritiškai vertindamas revizorių, stengiasi įgauti tokias pat vidines savybes, kaip ir jo. Tarpusavio kontrolės procese partneriai šlifuoja priimtiną elgesio modelį. Revizijos įtampa pasiekia aukščiausią tašką, svyruoja tam tikrą laiką tai aukštyn, tai žemyn, o paskui pastebimai silpsta, kas liudija, kad santykiai įėjo į baigiamąją fazę – atliko savo auklėjamąją-valdančiąją misiją ir prarado savo energijos koncentraciją.
Evoliucinis super-ego santykis veda į palaipsnį, nors neretai ir audringą partnerių jėgų ir emocinių indėlių išsilyginimą. Kiekvienas dalyvis greitai reaguoja į pusiausvyros pažeidimą. Tokių svyravimų amplitudė palaipsniui auga, pasiekdama kulminaciją, o paskui pradeda kristi, kadangi partneriai mokosi vis pilniau atsižvelgti į viens kito interesus. Pozicijų prieštaravimai vis labiau glūdinasi.
Ir paskutinis santykis iš evoliucinių kategorijos - gesinimas. Jame atmetami tie partnerių siekiai, kurie atrodo «ekstremistiški», nepateisinamai užaštrinti. Panašus kritinis nuomonių ir ketinimų apsitrynimas baigiasi gana tolerantišku požiūriu į kito elgesį. Ir čia vyksta ėjimo prie vidurkio procesas, tenkinantis abu, nors ir tolimas nuo pirminio idealo.
6. 2. Būkite pasiruošę sutrikimams lygioje vietoje.
Priešinga kategorija - involiuciniai santykiai. Jų esminis požymis - orientacija į rezultatą esant blogai organizuotam procesui. Todėl involiuciniais santykiais susijusių partnerių veiklos rezultatas yra greitas ir gerai pastebimas, bet netobulas, neištobulintas iki technologinių detalių.
Todėl involiucijoje dažni būna sugrįžimai prie seno, «praeito pakartojimas», šuoliai tai atgal, tai pirmyn. Involiucinėje diadoje partneriai jaučia, kad jie gali valdyti santykius pagal savo valią - forsuoti arba mažinti jų intensyvumą. Juose nėra pasinėrimo į procesą, jie taip neįtraukia į savo verpetą, kaip evoliuciniai santykiai.
Kitas svarbus involiucinių santykių bruožas yra jų individualizuojantis poveikis. Tai reiškia, kad involiuciškai sujungti partneriai ieško ir pabrėžia vienas kitame tai, kas juos skiria, daro nepanašiais. Involiucinėje poroje reikia laukti ją sudarančių tipų vystymosi kelių išsiskyrimo divergencijos. Todėl šie santykiai laikui bėgant tampa vis mažiau stabilūs. Juose reikia iškrauti susidarančią energiją, tai yra greitinti arba lėtinti natūralią įvykių eigą.
Iš pradžių panagrinėkime veidrodinius santykius. Veidrodiški partneriai visada pabrėžia «kitą medalio pusę» - parodo tą problemos aspektą, kuris praslysta pro kito dalyvio dėmesį. Tokiu būdu bendras situacijos arba reiškinio paveikslas papildomas ir pozityvus bendro intelektualaus darbo rezultatas tampa akivaizdus. Kiekvienas atkakliai gina savo nuomonę, nors ir atsižvelgia į priešingos pusės argumentus. Susiliejimo nebūna, yra kiekvieno požiūrio sistemų, kurios vis labiau išsiskiria, tobulinimas.
Involiucija būdinga aktyvacijos santykiui. Aktyvacinėje poroje partneriai paprastai pabrėžia savo savarankiškumą, individualų gyvenimo būdą, mokėjimą visko pasiekti pačiam. Aktyvatoriai laikui bėgant nuo įtampos pertempia vienas kitą ir, jeigu neitų įtampos mažinimo keliu, tai santykiai baigtųsi sprogimu. Partneriai periodiškai tampa nublokšti atgal, bet paskui su dviguba energija atstato padėtį.
Dalykiniuose santykiuose partneriai veikia, atrodytų, panašiais metodais, tačiau siekia visiškai skirtingų tikslų. Todėl auga konkurencija, atbloškianti abudu atgal. Po savo veiksmų persvarstymo partneriai vėl suartėja naujam spurtui į priekį ir dar pavojingesniam sukrėtimui. Kiekvienas mano, kad kitas tikslą kelia neteisingai. Vėlyvuose dalykinių santykių vystymosi etapuose išnyksta bet koks noras būti panašiais vienam į kitą.
Miražiniai santykiai taip pat pasmerkti neišvengiamoms nesėkmėms. Miražinėje poroje partneriai stengiasi gauti autonomiją, teisę į savus, skirtingus nuo kito interesus. Partneriams nepatinka viens kito pomėgiai, jų aktyvumas dažnai nukreiptas į priešingas puses. Ginče kiekvienas atkakliai gina savo poziciją, net nesistengdamas kantriai išaiškinti kitam savo požiūrį. Išsivaikščioję per distanciją arba suteikę kitam veikimo laisvę, partneriai laikinai nusiramina.
Kvazitapatybės santykiuose, kurie taip pat yra involiuciniai, iš pradžių nejauti ypatingos įtampos. Yra viltis, kad partneris tave vis dėlto supras ir pritars tavo nuomonei. Tačiau taip neįvyksta. Kuo daugiau dviese dirbama su ta pačia problema, tuo toliau tolstama. Norint išsaugoti integralumą, tenka apsimesti, bendraminčiais. Tačiau greitai tai jau nebegelbsti ir tenka sugalvoti kažką naujo arba net grįžti prie praeityje atidėtų problemų.
Konfliktiniai santykiai kartu suveda antipodus – maksimaliai priešingus žmonių tipus. Pozicijų suartėjimas čia būna tiktai trumpalaikis, ir jo metu partneriai gali žymiai prasiveržti pirmyn. Likusiais atvejais skirtumai įtvirtinami. Vidinė įtampa iškart leidžia save pajusti, jeigu konfliktukai suartėja per artimesnę distanciją, negu juos priverčia išorinės aplinkybės. Geriausiu atveju viskas baigiasi tarpusavio pašaipomis, blogiausiu - jėgų susidūrimu.
Giminiškiems santykiams būdingas siekiamų tikslų panašumas, bet visiška jų siekimo metodų priešingybė. Laikui bėgant giminiški tipai vis labiau išsiskiria, atsistodami į kraštutines pozicijas. Involiuciniams santykiams taip būdingos krizės metu, numetę įtampą, partneriai pradeda naują bendravimo raundą, prisiversdami pamiršti ankstesnius nesutarimus.
Pusiau dualiniai santykiai prisideda prie savojo individualumo išsaugojimo. Juose šlifuojamas asmeninis meistriškumas. Partneriai tariasi vienas su kitu, bet kiekvienas tvarko savo reikalus. Bendruose pernelyg artimuose veiksmuose vienas netyčia užkliudo kitą. Tenka atsitraukti, «laižytis žaizdas» ir taisyti savo klaidas. Santykiai valdomi ir turi savikorekcijos tendenciją.
Literatūra: 1. Аугустинавичюте А. Теория интертипных отношений (1982) // СМиПЛ, 1997, No. 1-4; повторно: Соционика: Введение. - СПб., Terra Fantastica, 1998, с. 194 - 311. 2. Аугустинавичюте А. Теория признаков Рейнина (1985) // СМиПЛ, 1998, No. 1-6. 3. Гуленко В. В. Интровертная соционика. Внутренние отношения в группе как отражение ее интегрального типа - Киев, 12.07.1994 // СМиПЛ, 1996, No. 4. 4. Крегер О., Тьюсон Дж. М. 16 дорог любви. М.: Персей, Вече, АСТ, 1995, с. 36 54.
|