Tai santykiai tarp tipų:
Don Kichotas - Diuma,
Hugo - Robespjeras,
Hamletas- Gorkis,
Jeseninas- Žukovas,
Napoleonas- Balzakas,
Dž.Londonas- Dreizeris,
Štirlicas- Dostojevskis,
Hekslis- Gabenas
Tai pilno psichologinio papildymo santykiai. Jie yra patys optimaliausi individui. Šie santykiai patys patogiausi, čia nereikia prisitaikyti vienam prie kito. Bendraudamas su dualu, žmogus gali būti pats savimi. Vyksta natūralus, pačios gamtos sąlygotas pasidalijimas pareigomis, ir žmogus tokioje poroje gauna galimybę užsiimti darbu, kuris jam yra pagal jėgas ir įdomus. Dualų porose retai kyla konfliktų, o jei tokie ir kyla, tai greitai ir neskausmingai išsprendžiami. Partneriai vienas kitam tinka kaip dvi perplėštos nuotraukos puselės, kartu sudarančios vieną visumą. Tačiau būtent dėl to, kad greitai atsiranda tarpusavio supratimas ir nėra vidinių įtampos šaltinių, dualą ne iš karto išskiri iš kitų žmonių… Dualas atrodo per daug paprastas ir suprantamas, tai reiškia, ir nenusipelnęs dėmesio. Tai pirmoji pozicija, kurią gali užimti žmogus, sutikęs dualą. Ji būdingesnė ekstravertams. Antra pozicija- kai sau sakai: jis man per geras, vargu ar aš galėčiau jam patikti. Ši pozicija labiau būdinga intravertui. Abi šios pozicijos pastebimos žmonėse, kurie neturėjo patirties, bendraujant su dualais vaikystėje. Kaip gi pajusti savyje dualumo poveikį? Bendraujant su dualu ypatingo komforto pradžioje žmogus nejaučia. Viskas praeina ramiai ir kažkokių ypatingų emocijų nesukelia. Dualas priimamas kaip šešėlis, kaip kažkas visiškai natūralaus ir todėl nieko nereiškiančio. Kaip šis žmogus tau buvo reikalingas, suvoki tik tada, kai su juo išsiskiri. Į dualo praradimą žmogus reaguoja ir išgyvena labai aštriai, ilgą laiką nerasdamas sau vietos. Pripratęs prie dualo, įgavęs papildymo patirties, galiausiai imi suvokti, kad jo buvimas šalia tave nuramina, suteikia saugumo pojūtį. Kai potipių santykis tarpusavyje palankus, šis efektas dar labiau sustiprėja. Tačiau papildymo santykių reikšmės nereikia pervertinti. Tai – santykių norma kasdienybei, kasdienei veiklai. Sutikus papildinį, žmogui norisi daugiau, o būtent, socialinio savo asmenybės reikšmingumo, tam tikros kovos, nukrypimų nuo normų…Papildymo santykiuose šio tikslo nepasieksi. Tačiau nesant dualo apsaugos, socialinį pripažinimą žmogui pasiekti ypatingai sunku. Na, iš esmės, be dualizacijos žmogui negalima apsieiti tik dviem atvejais: pirma, kai ant kortos pastatytas pats žmogaus gyvenimas, t.y. tam, kad išgyventų nepalankiose socialinės aplinkos sąlygose, ir antra, kai žmogus kyla aukštyn socialiniais laiptais aštrios konkurencijos sąlygomis, t.y. dėl karjeros.
Pašaliniai žmonės labai sutrikdo jų komunikacinį komfortą. Tačiau ir nutraukti dualizmą dėl šių priežasčių greitai nepavyksta. Papildymas labiausiai tinkamas savarankiškai mažai vaikų turinčiai šeimai, į kurią įkyriai nesikiša giminaičiai, arba draugystei, leidžiant kartu laiką kompanijoje, kur nėra daug žmonių. Jie- patys laisviausi ir atsipalaidavę iš visų santykių tipų, juose nėra griežto planavimo ir veiksmų užprogramavimo. To pasekoje, susiklosčiusio papildymo pojūtis sulygintinas su nesvarumo būsena- absoliutus lengvumas judant, nejaučiant kūno svorio. Šie santykiai apibūdinami dvasingumu ir subtiliu emocionalumu, tačiau tuo pačiu ir sumažėjusiu protinės veiklos aktyvumu. Dualų pora negali intensyviai dirbti, kadangi joje nėra stimulų įtemptam darbui. Šie santykiai sukelia fizinį komfortą, suvienodina šioje poroje esančių žmonių skonius ir įpročius. Papildymas sukelia atsipalaidavimą ir poilsį. Fantazijos proveržius pakeičia pastangos, siekiant realaus gerbūvio susiklosčiusiose sąlygose. Papildymo santykiuose jūsų laukia linksmumo ir liūdesio, malonaus bendravimo ir nuovargio kontrastai. Tamsūs laikotarpiai keisis su šviesiais, sukeldami tarsi skrydžio pojūtį. Santykiai primena slydimą per gerai suteptą paviršių, kuriame iškilių dalių lygiai tiek, kiek ir įdubimų. Partneriai visais savim atsiduoda šiam įdomiam procesui, dažnai suvisam užmirštami apie aplinkinio pasaulio problemas. Gerai susiintegravusioje dualų poroje partneriai tiek perima vienas kito manieras ir elgesio stilių, kad pašaliniam stebėtojui atrodo praktiškai neatskiriami. Jie tarsi susilieja į vieną visumą. Jų socioniniai požymiai susivienodina: ekstravertas tampa labiau intravertišku, o intravertas ekstravertuojasi; intuityvusis tampa konkretesnis, o sensorikas- labiau abstraktus, ir t.t.
_________________ Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...
|