Aš irgi manau, kad socioninis tarptipinis santykis yra tiktai "vienas iš...", bet nėra vienintelis viską lemiantis.
Artimuose santykiuose labai svarbu ir tų dviejų žmonių nuostatos viens kito atžvilgiu (nusiteikimas ilgalaikiams santykiams, kompromisams, perėjimas į mąstyseną "mes"), sakyčiau, savotiškas "subrendimas" įsipareigoti. O tai gali priklausyti nuo daugelio dalykų (tarkim, netgi nuo karjeros planų).
Labai svarbu vertybių sistemos suderinamumas ir fizinis potraukis (pastarasis man visiškai pasąmoninis ir nepaaiškinamas).
Jokie realūs santykiai nebūna idealūs. Tuo labiau - artimi. Vadinasi, pergyvenant įvairias "krizes", lems labai įvairūs "rišantieji" saitai ir "skiriantieji" prieštaravimai. Kurių bus daugiau, kurie stipresni. Ir sunku visa tai nuspėti/pamatyti/apskaičiuoti iš anksto.
Tiesiog su patirtimi, "stažu" didės pasitikėjimas vienu ar kitu dalyku. Ir dar iš savo patirties (žinoma, nesu stipri
srityje) galiu pasakyti, kad labai teisinga patarlė - niekada nesakyk "niekada".
Turiu omenyje, kad žmonės, vystosi, keičiasi, bręsta ir šlifuojasi kaip asmenybės. Palyginus su paauglyste aš buvau žymiai labiau nekompromisiška. Keičiuosi... Ir tas keitimasis nėra priverstinis - aš pati to noriu, derinuosi kaip geriau (man taipogi!)