Dualinių santykių kasdienybė6 dalis.
Dualų pora Džekas-Dreizeris(с) Irina Beleckaja, Sergejus Beleckis, 2008
http://www.newtraining.ru/?mod=articles&id=134Publikuota: Tarpasmeninių santykių psichologija ir sopcionika, 2008, №8
Autoriai dėkoja Jelenai Kločkovai, Marijai Demidovai, Albertui "Tigrino", Аlladinai, o taip pat visiems- visiems - visiems, kurie savo komentarais padėjo padaryti straipsnį tokiu, koks jis yra dabar, tačiau panoro pasilikti nežinomais Kiekvienoje dualų diadoje santykių vystymosi sėkmė šalia psichologinių ypatybių sutapimo, intelektualinio lygmens, gyvenimo uždavinių ir daugelio kitų faktorių socionikos požiūriu nusakoma taip pat dualų vienodu arba skirtingu dichotomiškumu pagal jų realizacijos blokų potipius [5].
Potipių teoriją aktyviai vystė įvairūs autoriai, pirmąkart apie tai rašė А.А.Didenko [ ]
Nustatyta [2, 5], kad tarp vieno ir to paties tipo atstovų sutinkami kaip sąlyginai «gryni» tipai, kurių išreikštos abi bloko EGO stipriosios funkcijos (diadoje LIE – ESI tai LIE tipo logika ir intuicija ir ESI tipo etika ir sensorika), taip ir potipiai, kurių sustiprinta kuri nors viena iš bloko EGO psichinių funkcijų, tuo metu kita funkcija pasireiškia ne taip ryškiai, t.y. silpniau. Kaip «pasireiškia stipriau/silpniau» mes suprantame, kad IMTipo atstovas dažniau/rečiau remiasi šia funkcija, priimdamas sprendimus, jos aspektas dažniau skamba kalboje (palyginus su sąlyginai «grynu» IMTipu)
Esant dualų sustiprintų funkcijų polių nesutapimui mes gauname skirtingo dichotomiškumo dualus, o esant sutapimui – vienodo dichotomiškumo dualus.
Panagrinėkime vienodo – skirtingo dichotomiškumo dualų sąveiką imdami pavyzdžiu diadą LIE – ESI, remdamiesi G. Šulmano [5] išsakytais samprotavimais ir pastebėjimais. Pasirodo, kad loginio potipio LIE geriau sąveikauja su sensorinio potipio ESI, o intuityvaus potipio LIE geriau sąveikauja su etinio potipio ESI.
Išsiaiškinkime, kodėl yra būtent taip.
Kiekvienos dichotomijos poliai aprašo tikrovės suvokimo būdo skirtumus kokios nors vienos psichinės funkcijos ribose. K.G. Jungas [6] kalbėjo apie pirmenybę, dominavimą, «...tipas, t. y. įprasta nuostata, kurioje vienas mechanizmas nuolat vyrauja, neįstengdamas, žinoma, visiškai nuslopinti kito, kadangi jis neišvengiamai priklauso psichinei gyvenimo veiklai. Todėl, niekuomet negali egzistuoti grynas tipas ta prasme, kad jis visiškai apvaldo vieną mechanizmą visiškai atrofuojantis kitam. Tipinė nuostata visada reiškia tiktai santykinę vieno mechanizmo persvarą». Tarkime, kad sąlyginai gryno tipo kiekvienos dichotomijos vieno ir kito poliaus «normalus» procentinis santykis sudaro 70/30. Tuomet esant stipresniam/silpnesniam baziniam vyravimui šis santykis pasislenka ir tampa lygus, tarkime, 80/20 arba 60/40 atitinkamai.
Sąveikaujant «gryniems» tipams septyniasdešimt procentų stipriojo požymio tenka trisdešimčiai procentų silpnojo požymio ir sąveika sąlyginai optimali. Vienodo dichotomiškumo dualų atveju, kurių sustiprinti vienos ir tos pačios psichinės funkcijos skirtingi poliai, pvyzdžiui, logika arba etika, įvyksta partnerio perkrova per silpnąją funkciją. Taigi, 80% LIE logikos užgriūva ant 20% ESI logikos, įvyksta ESI perkrova per logiką (palyginus su «grynu» tipu). Tuo pat metu 80% ESI etikos sąveikauja su 20% LIE etikos, ir įvyksta LIE perkrova per etiką. Skirtingo dichotomiškumo atveju, 80% LIE logikos užgriuva ant 40% ESI logikos, o 60% ESI etikos – tenka 20-čiai% LIE etikos. Suprantama, skaičiai pateikti tik vaizdumo dėlei, ir mes nesiimame tvirtinti, kad kaip «gryname» tipe, taip ir potipyje procentinis psichinio resurso pasiskirstymas vyksta būtent tokiu būdu. Taip pat mes čia neatsižvelgiame, kad funkcijos už realizacijos bloko ribų gali įnešti savo indėlį ir daryti sąveiką daugiau ar dar mažiau optimalią.
Išnagrinėkime sąveiką sąlyginai «grynų» tipų (potipiai neišreikšti) poroje.
Loginio-intuityvaus ekstraverto gyvenimo misija glūdi bet kokio pobūdžio uždavinių optimizacijos srityje. Visame kame, kas jį supa, LIE ieško efektyvumo didinimo ir laiko valdymo būdų. Be to, jo kaip ekstraverto, aktyvumas nukreiptas ne tiktai į savo veiklos, bet ir kitų veiklos optimizavimą, priklausomai nuo potipio – netgi didesne dalimi į kitų veiklos optimizavimą. Darbe tokią bendradarbio savybę sunku pervertinti, bet dabar mes išnagrinėkime situaciją asmeninio gyvenimo požiūriu ir komfortiškų tarpusavio santykių sukūrimo galimybes.
Pavyzdys: praktikume moteris - LIE aprašo savo programinio bloko darbą ( «Sėdžiu aš ant suolelio, stebiu balandžius. Kažkas primėtė jiems gana stambių duonos gabalų. Balandis priena prie gabalo ir iš visų jėgų kerta į jį, gabalas nulekia, balandis jo jau nebemato ir pradeda karštligiškai blaškytis, ieškodamas kito. O aš sau galvoju: «Kaip neefektyviai balandis lesa! Juk galėtų sutelkti mažiau jėgų, ir gabalas nenulėktų šalin, ir jis greičiau palestų. Čia pat pradedu sugalvoti dar variantų, kaip galima išspręsti šį uždavinį: arba galėtų koja prilaikyti, arba su kitais balandžiais susikoperuotų…»
Įdomiausia, kad tai išgirdęs etikas «pritarė»: «Taip, man irgi jų būtų gaila!». Tačiau LIE tipui kalbos apie gailestį šiame kontekste nėra (nors, kaip ir bet kuris žmogus kokioje nors situacijoje LIE, žinoma, sugeba pajusti gailestį). LIE pirmoje eilėje pastebi veiklos neefektyvumą ir iškart mato jo pašalinimo kelius.
Gerai, jeigu optimizacijos objektu pasitaikė nekaltas balandžių puotavimas. Įtikinėti juos pakeisti taktiką beprasmiška, taigi jie ir nesužinojo, kad kažkur buvo neefektyvūs. Kitas reikalas, kada šalia žmogus, jam gi kaip tik galima papasakoti, ką reikia padaryti šiek tiek rezultatyviau. Aplinkinius tai dažnai stipriai erzina. Kitas pavyzdys: vyras – LIE stovi eilėje urminės prekybos parduotuvėje «METRO». Prieš jį pora iškrauna prekes iš vežimėlio… ilgai… labai ilgai… Paskui moteris pradeda raustis po kišenes, po rankinuką – matyti, kad negali rasti banko kortelės. Abu nervinasi ir susierzina. Vyras – LIE nuoširdžiai nori pagreitinti procesą ir sako jos palydovui: «Duokite jai savo kortelę, bus greičiau». Vyras – LIE nori padėti (manyk – optimizuoti ir pagreitinti), bet kadangi jo niekas pagalbos neprašė, pora eilėje jo patarimą palaikė įsikišimu ir grubia forma parodė, kur jie jau matė «tokius patarėjus» ir t.t. Skandalas neįsiplieskė, kadangi LIE, pajutęs, kad reikalas juda link peštynių, nusprendė, nieko neaiškindamas, atsiprašyti.
Dabar įsivaizduokime, kad šalia LIE yra ESI. Dalykinė logika - Dreizeriui – funkcija silpna, pasiduodanti įtaigai. Pats jis pagreitinti savo veiklą gali, jeigu įdėtų daugiau pastangų, t.y. jeigu «optimizuotų» per valios sensoriką ir racionalumą – šiame kontekste «pagreitinimas - per privedimą iki automatizmo». Džekas mato partnerio neefektyvumą, jam pasidaro skaudu: «toks geras žmogus įdeda šitiek pastangų ten, kur galima tiesiog per minutę, na blogiausiu atveju per dvi… Tiktai reikia truputį pakeisti veiksmų pobūdį». Džekas džiugiai išdrebia šitą informaciją Dreizeriui ir netgi nelaukia dėkingumo – juk taip natūralu padėti artimam žmogui efektyviau susidoroti su svarbiu darbu. Bet Dreizeris džiaugtis ir dėkoti neskuba. Priešingai, jis pradeda erzintis. Konkrečiu laiko momentu ESI tipui egzistuoja tiktai viena galimybė ir vienas uždavinio sprendimo būdas – būtent tas, kurį jis pasirinko. Savarankiškai įvertinti efektyvumą šiuo laiko momentu ESI yra sudėtinga, bet, «darydamas darbą» jis apie tai ir negalvoja (intraversija + sensorika, žmogus pirmenybę atiduoda tam, kuo užsiima). Todėl kada ateina LIE su savo optimizacijos idėjomis, ESI dažniausiai partnerio rekomendacijas priima ne kaip norą padėti, o kaip jo, Dreizerio, veiksmų vertinimą. Be to, LIE žodžiai parodo Dreizeriui naujus veikimo būdus, kurių efektyvumą, palyginus su jo pasirinktais, įvertinti iškart yra sunku. Gaunasi, kad kad užuot akimirksniu padidinęs efektyvumą, Dreizeris pradeda kankinamai vertinti, kuris iš variantų optimaliausias, ir kol nesupranta – dirba dar lėčiau arba sustoja, kad išsiaiškintų. Pagaliau, jis gali atmesti kurį nors iš pasiūlytų variantų, būgštaudamas, kad nesugebės įsisavinti šios naujovės. Informaciname lygmenyje ESI gauna smūgį per aukso vidurio svajonės funkciją [4]. Dreizerio aukso vidurio svajonės funkcija – dalykinė logika + galimybių intuicija – aš pats dalykiškiausiais ir pats nuovokiausias. Ir kuomet partneris parodo, kad yra ne taip, ir dar gana kategorišku tonu (LIE – deklatimas [3]), Dreizeriui tiesiog nusvyra rankos. Kaip etikas, ESI visuose partnerio žodžiuose ir veiksmuose mato asmeninio santykio pasireiškimą su juo, su Dreizeriu. «Kritikuoja – vadinasi nemyli ir laiko mane nereikalingu/kvailu», - galvoja tokiose situacijose ESI. Gi LIE tipui būtent pagalba darbuose – ir nesvarbu, kokia forma – yra palankaus santykio ir rūpinimosi partneriu išraiška. Kadangi LIE šiuo momentu savo jausmų neįvardina – tas jam paprasčiausiai neateina į galvą, - partneris situaciją suvokia «iš savo varpinės», ir gali užsigauti.
Išnagrinėkime emocijų pasireiškimą poroje. Džeko emocijos – audringos, bet, dažniausiai, trumpalaikės (LIE – emotyvistas [3]). 10-15 minučių, maksimum – pusvalandis ir jo emocinis dėmesys jau gali persijungti į ką nors kita. Išimtimi gali būti situacijos, kuomet jis nusprendžia, pavyzdžiui, «nubausti» partnerį, t.y. parodyti jam «akivaizdžiai», kaip stipriai šis jį įžeidė, ir todėl jis - LIE – dabar nepaguodžiamas. Ir netgi šioje situacijoje netrukus Džekas jau nebeverda, emocijos ataušta, ir jis paprasčiausiai laukia iš Dreizerio amžinos meilės patikinimų.
ESI emocijos, dažniausiai, mažiau audringos, tačiau pergyvenimai dėl konflikto jį jaudina ilgai (ESI – konstruktyvistas). Dreizeris – etikas-negtyvistas, jis santykius vertina atžvilgiu to, kas juose ne taip, todėl konfliktas ir neetiškas (jo požiūriu) partnerio elgesys išlieka atmintyje ilgai ir kaupiasi… kaip specifinė «nuodėmių našta». Be to ESI laukia iš partnerio «teisingo» elgesio, bet štai kuo jis konkrečiai pasireiškia, netgi jei apie tai paklaustume tiesiai, Dreizeris ne visada tiksliai žino (intuicija - mažamatė). Dažniausiai Dreizeriui sunku netgi įsivaizduoti kokie santykiai gali būti visumoje arba į kokią būseną santykiuose jis nori ateiti (taktika). Tačiau situacijoje čia ir dabar, «taip» partneris elgiasi ar «ne taip», ESI jaučia labai gerai. Beje, «ne taip» suvokia geriau, negu «taip» (negatyvizmas).
Džekui šioje situacijoje būna labai keblu. Ir nors LIE akimirksniu jaučia nuotaikos pokyčius (Džekas – emotyvistas-dinamikas [3]), jis ne visada gali suprasti, kas būtent turėjo įtakos kaip priežastis, juk «pagal dalyko logiką» jis viską darė kaip reikia! O toliau, tegu netgi LIE suprato ir nusprendė ištaisyti situaciją, neaišku, ką konkrečiai reikia daryti. Ir «aiškinantis santykius» sąlyginai ramioje aplinkoje partneriams būna sudėtinga susitarti dėl abiems priimtinos elgesio linijos, kadangi LIE laukia konkrečių nurodymų ateičiai elgesio srityje, o Dreizeris juos duoti gali ne visada, kadangi nežino, - o gal staiga situacija pasikeis ir rekomendacijos taps niekam tikusios?! O ir apskritai, paprasčiau pasakyti, ko nereikėtų daryti situacijoje, kuri ką tik įvyko.
Vienas iš veiksmingų elgesio variantų konfliktinėse situacijose, jeigu nagrinėjami konfliktai būtent asmeniniuose santykiuose, artimoje distancijoje, nepriklausomai nuo genderinių skirtumų – nebadyti partneriams stotis į sensorinę (šioje poroje į valios sensorikos) ir loginę (šioje poroje į dalykinės logikos) priešpriešą.
Reikalas tas, kad pati situacija - šeima, artimi santykiai - numato etines (energetines) tarpusavio sąveikos formas. Šia prasme tarpusavio sąveika logikos srityje veda prie santykių griūties. Suprantama, bet kurioje šeimoje gali kilti situacija, kuomet reikia spręsti dalykinius klausimus, bet konfliktas asmeniniuose tarpusavio santykiuose, tai, žinoma, etikos sritis.
Kas dėl valios sensorikos, kaip poveikio partneriui instrumento, konflikto situacijoje, tai čia daug kas priklauso nuo genderinių skirtumų. Ryžtingas ir tvirtas sensorinis poveikis (suprantama, derinyje su etika) žymiai geriau suveikia poroje vyras ESI - moteris LIE ir mažiau efektyviai atvirkštinėje situacijoje. Sensorika gali pasireikšti, kaip tvirtas «aš pasakiau», bet, suprantama, ne kaip agresyvus elgesys. ESI agresija – ne artimiems santykiams. Jeigu jau visiškai yra priveiktas, Dreizeris (valios sensorika derinyje su ribojančiąja emocijų etika) gali paprasčiausiai "užriaumoti", to paprastai užtenka, kad LIE sustotų, jo emocijos nuslūgtų ir įsijungtų «protas» (emocionaliai karštai įelektrintoje situacijoje emotyvistai laikinai tarsi praranda sugebėjimą mąstyti sveiku protu, jiems reikalingas laikas arba postūmis, kad emocijos atvėstų. Kaip tik toks Dreizerio «užriaumojimas» gali pasitarnauti kaip persijungimo instrumentas).
LIE pereiti į etinę sritį, t.y. nagrinėti savo elgesį ir partnerio elgesį konfliktinėje situacijoje ne tiek kaip logišką/nelogišką (teisingą/neteisingą), kiek savo ir partnerio jausmų ir pergyvenimų požiūriu, ne visada paprasta, tiksliau – nebūdinga, jeigu LIE neturi specialių įgūdžių, pavyzdžiui, vyko pratybos šia tema arba jis yra psichologas pagal profesiją. O Dreizeris laukia iš partnerio ne loginių paaiškinimų, o būtent jausmų pademonstravimo – prisirišimo, simpatijos, apgailestavimo dėl to, kas įvyko. Išreikšti savo jausmus, netgi jei jie sąmoningai suvokti, Džekui taip pat nėra paparasta…
Dualizacija kiekvienoje poroje kažkuo sudėtinga. Tačiau poroje LIE – ESI prosesą apsunkina dar ir tai, kad realių dalyvių IMTipai randasi socioniškai sudėtinguose tarptipiniuose santykiuose su integraliais vyro (SLE) ir moters (IEI) IMTipais. Suprantama, kad dabartiniu metu, tai greičiau visuomenės stereotipai, bet, vis dėlto, genetiname lygmenyje kiekviename vyre gyvena gynėjas ir globėjas-užtarėjas, o kiekvienoje moteryje yra poreikis būti apgintai. Ir būtent šie vidiniai genetiškai sąlygoti poreikiai (kaip tam tikras reagavimo tipas) revizuojami, peržiūrimi per realius sociotipus. ESI valios sensorikos pasireiškimus SLE priima kaip pernelyg grubius, neetiškus, užgaunančius žmonių jausmus (ESI - revizorius SLE atžvilgiu), o emocinį IEI elgesį jis suvokia kaip nerimtą (ESI – socialinis užsakovas IEI atžvilgiu). LIE tipui situacija truputį geresnė, kadangi socialinis užsakymas realizuojasi per dalykinę logiką – mažai reikalingą funkciją artimoje psichologinėje distancijoje, o valios sensorikos pasireiškimo modelis iš užsakomojo tipo pusės Džekui netgi labai imponuoja. LIE revizija IEI atžvilgiu pasireiškia per dalykinę logiką ir laiko intuiciją. Iš moters asmeniniuose santykiuose nelaukiama reikalo išmanymo ir dalykinio priėjimo pasireiškimų (o kaip juos nuslėpti, kuomet dalykinė logika – programinė funkcija?), užtat laukiama emocinio palaikymo. Ir nors pats Jesenino elgesio emocinis modelis LIE tipo moterims netgi labai patinka, realizuoti jį praktiškai nelengva. Atjauta partneriui yra, palaikyti jį norisi, tačiau kaip tai išreikšti emocijomis, o ne patarimais, ką ir kaip padaryti greičiau?
Išnagrinėkime situaciją atsižvelgdami į genderines ypatybes.
Vaizdumo dėlei integralinio genderinio tipo įtaką pavaizduokime grafike, parodydami ją dichotomijų logika-etika ir sensorika-intuicija ašyse. Kiekvieną iš IMTipų pažymėkime kaip vektorių, parodantį dominavimo požymius žmoguje. Nagrinėsime realius ir integralius IMTipus neatsižvelgdami į potipį (grafike tai bus pavaizduota kaip atitinkamo kvadranto pusiaukampinė). Realaus IMTipo vektorių pavaizduokime du kartus didesnio ilgio, negu integralaus, tuo pačiu sąlyginai pažymėdami, kad realus IMTipas dominuoja prieš integralų, nors yra žinomos aplinkos, kuriose tai vyksta kitaip, t.y. integralus IMTipas gali dominuoti prieš realų (pavyzdžiui, armijoje). Mūsų uždavinys - parodyti kokybinį integralaus tipo įtakos realiajam paveikslą.
1 pieš. Integralaus IMTipo įtakos realiam IMTipui vektorinė diagrama.
Vyras LIE, moteris ESI.
Matome, kad sudėję konkretaus žmogaus IMTipo ir integralaus genderinio IMTipo vektorius, vyro atveju gauname - LIE vektorių dar labiau loginį ir mažiau intuityvų. Moters atveju - ESI vektorius tampa labiau etinis ir mažiau sensorinis. Būtent todėl sąveika konflikto situacijoje per valios sensoriką poroje moteris - ESI / vyras - LIE neefektyvi («jėgos» beveik lygios. Mūsų požiūriu, sprendimas (išėjimas iš konflikto) gali būti rastas per racionalias funkcijas – logiką (derybų, bet ne priešpriešos keliu) ir etiką (per išsisakymą apie jausmus, emocijas ir pergyvenimus).
2 pieš. Integralaus IMTipo įtakos realiam IMTipui vektorinė diagrama.
Vyras ESI, moteris LIE.
Situacijoje vyras – ESI, moteris – LIE, situacijos sprendimas per sensoriką (sprendimo ir atsakomybės prisiėmimas) kaip tik yra efektyvesnis, ir priimtinesnis abiems. Tačiau «gryna» sensorika be etikos privestų prie LIE perkrovos per šią funkciją. LIE ir ESI tipams integralinių IMTipų įtakoje jautrumas etikos srityje tampa panašus, LIE stengiasi įsiklausyti į partnerio jausmus, t.y. tampa truputį labiau etiškas, ir situacija gali būti išspręsta etiniais metodais.
Įdomi poros tarpusavio sąveika sprendžiant dalykinius klausimus (nagrinėjame realų ko nors darymą sąveikavimo šeimos viduje arba artimoje poroje kontekste). Suprantama, kad jeigu abu partneriai išmano socioniką, tai ESI leidžia LIE nuspręsti, kokius darbus ir kokia eilės tvarka jie šiandien nuveiks. O štai kiek darbų jie suspės padaryti – turi nuspręsti ESI. Ir nors Džekas puikiausiai moka apskaičiuoti, kiek laiko prireiks tam ar kitam «darbui» atlikti, atsižvelgti į realias žinias ir patirtį, paskirstyti pareigas pagal galimybes, o taip pat atsižvelgti į kitus resursus, jam kartais sunku įsivaizduoti realias fizinių jėgų sąnaudas. Skaičiavimas vyksta taip, tarsi nuovargio niekuomet nebus. Džekui jis iš tikrųjų atsiranda retai – jis jo paprasčiausiai nejaučia. Fizinio kūno signalus jis kaip taisyklė ignoruoja ta prasme, kad, netgi kažką pajutęs (nuovargį arba negalavimą), LIE dažniausiai negali adekvačiai įvertinti, ką tai reiškia, ar reikia sustoti ir atsikvėpti, nustoti dirbus ir t.t. Mes turime daugybę Džekų paliudijimų apie tai, kad nuovargį jie suvokia tiktai tada, kuomet staiga prisėdę supranta, kad atsistoti jau nebėra jėgų. LIE netgi skausmo atveju gali nesuprasti, kas ir kur jam skauda.
Pavyzdys: 8 metų mergaitė – LIE serga angina. Gydytojas jos klausia: «Gerklytę skauda?» - «Skauda!» - «Parodyk, kur». Mergaitė, užvertusi akis aukštyn, ieškodama pradeda vedžioti pirštuku po veidą, po gerklę…Pagaliau, apsistoja dešiniosios akies srityje ir džiaugsmingai išpyškina: «Štai čia!».
Kitas pavyzdys: 18 metų mergina – LIE, skundžiasi tuo, kad jai skauda atsikosėjant, skauda krūtinę…Dienos bėgyje simptomai vis stiprėja, išsigandusi motina iškviečia «Greitają». Diagnozė – apendicitas…
Dreizeriams verta atsiminti – jeigu jūsiškis Džekas kuo nors skundžiasi – alkiu, troškuliu, nuovargiu, skausmu ar kuo nors panašiu – nedelsiant imkitės priemonių, tokio pobūdžio verbalinis signalas dažnai reiškia, kad jūsų partneris jau «nusivarė nuo koto» ir jūsų įsikišimas iš tikrųjų būtinas. Keletą kartų susidūręs su tokiais visiško išsekimo pasireiškimais, Dreizeris pats išmoksta sekti partnerio būseną ir pradeda riboti jo aktyvumą: «…o aš pasakiau – šiandien jau gana!» Idomu, kad Dreizeris jėgų pereikvojimo plotmėje turi panašią situaciją, tačiau jos priežastys kitokios. ESI savo fizinę būseną dažniausiai suvokia gana gerai, tačiau yra linkęs, taip pat kaip ir LIE, kartais persistengti. ESI patinka demonstruoti sau ir aplinkiniams savo ištvermę ir jėgą (sensorika + ryžtingumas). Nuo genderinių skirtumų tai įprastai nepriklauso.
Pasak merginos ESI: «mes važiavome į pensionatą su didele kompanija. Nuo traukinio iki pačios tos vietos reikėjo ilgai eiti į kalną. Aš paėmiau savo kuprinę ir didelį krepšį ir nudrožiau! Vienas iš vaikinų sunkiai mane prisivijo ir paklausė – ar man nereikia pagalbos. Na, tada pasakiau, kad, žinoma, padėk, prašyčiau. Jis paėmė krepšį, ir aš mačiau, kad jam yra sunku».
Ryžtingiesiems-sensorikams patinka nugalėti save, tačiau fizinių galimybių ribas ir nuovargį, skirtingai nuo intuitų, jie jaučia labai gerai. Todėl ESI iš pradžių sunku suprasti, kad jeigu LIE «skundžiasi», tai klausimą spręsti reikia tiesiog dabar. Jis pats gi dažnai veikia pagal principą: «Stiprus turi eiti tol, kol nepavargsta, o po to nueiti dar du kartus daugiau».
ESI efektyviai gali sekti ne tiktai fizinius resursus, bet ir materialius. Pagal V. Gulenko [2] motyvacijos grupes Dreizeris įeina į sensorinių intravertų grupę, kurių pagrindinis veiklos stimulas – materialinis gerbūvis. ESI gana ekonomiškai žiūri į finansus, moka juos kaupti. Galbūt, jei šalia nėra Džeko, jis nežino, kam kaupia, kur galima išleisti arba investuoti pinigus, o «jeigu ir išleisi, gal staiga paskui pritrūks…» Dažnai Dreizeriai atideda «juodai» dienai, beje tą pavadinti jie gali bet kaip, tačiau esmė būtent tokia. Jeigu šalia ESI nuolat yra LIE ir jų materialiniai resursai – bendri, Dreizeris jau ne taip rūpinasi ateitimi, partnerio optimizmas ir mokėjimas bet kokioje situacijoje išspręsti bet kokius, tame tarpe ir materialinius klausimus, atpalaiduoja ESI.
LIE į finansus taip pat žiūri su pagarba, tačiau būtent jų kaupti nėra linkęs, paprasčiausiai reikiamu momentu jų visada yra tiek, kiek reikia. Dreizeris sugeba poros finansinę padėtį padaryti dar labiau stabilia, su sąlyga kad Džekas suvokia ESI sugebėjimą ekonomiškai naudoti resursus (šiuo atveju – piniginius), ir abu suinteresuoti jų kaupimu, pavyzdžiui, buto pirkimui.
Reikiamo laiko momento pradėti veikti pasirinkimo požiūriu Dreizeriui ir Džekui kartais būna taip pat sunku suprasti vienam kitą. Džekas visada žino «laikas-ne laikas», ar atėjo laikas veikti ir yra linkęs atkakliai ginti savo nuomonę. Dreizeris paprastai sutinka, jeigu tik tuo pačiu momentu jis nebūna užimtas kuo nors kitu! Štai tada jis gali užsispirti ir reikalauti paaiškinimo, o kas iš tikrųjų labiau prioritetiška – atlikti pradėtą darbą iki galo ar imtis naujo? Mesti pradėtą darbą pusiaukelėje ESI nemėgsta (kaip bet kuris rezultatyvusis), o LIE tipą neišvengiamybė aiškinti, kada ir taip viskas aišku (jo požiūriu), siaubingai erzina.
Kartais Džekas, kreipdamasis į Dreizerį, gali pasisakyti tokia maniera: «Reikia padaryti tą ir aną». Paprasčiausiai darbo eigoje jis arba ką nors prisiminė, arba sugalvojo naują dalyką. Beje, nebūtinai Dreizeriui. LIE žino, kada tą reikia padaryti – neatidėliojant, rytoj arba kada bus laiko. Tačiau paprastai nepatikslina – kodėl. Jam taip pat kaip ir bet kuriam kitam IMTipui pagal stiprųjį aspektą viskas atrodo akivaizdu. ESI tipui gi panašaus pobūdžio pasakymai yra tarsi nurodymas veikti, beje, čia ir tuojau pat. Ir Dreizeriui iškylaт kankinamo pasirinkimo momentas – kada, kaip, kokia eilės tvarka…
Pagal mūsų stebėjimus, gana sudėtingai poroje vyksta tarpusavio sąveika požymio strategija – taktika požiūriu. Ji dar labiau apsunkinama tuo, kad strategas LIE – intuitas, o taktikas ESI – sensorikas. Intuityviems strategams būdingas tolimo, neretai neaiškiai apibrėžto tikslo iškėlimas. Be to, jie šį tikslą mato labai aiškiai, gali įsivaizduoti save ir savo būseną tuo momentu ir pasiekus tikslą. Tačiau paaiškinti uždavinį partneriui smulkiai ir paprastais žodžiais LIE tipui gana sunku – kaip vaizdus paversti žodžiais? Kaip būtent eti link numatyto orientyro LIE detaliai taip pat dažnai neįsivaizduoja – jam tai paprasčiausiai nereikalinga. Nuolat sekamas judėjimas reikiama kryptimi ir jei įvyko nukrypimas, akimirksniu atliekama kurso korekcija – be to, nesiaiškinant priežasčių. ESI tipui panaši situacija labai nekomfortiška. Dažnai netgi LIE veiklos motyvai lieka už jo supratimo ribų, ką jau kalbėti apie dažną kurso keitimą be jokių paaiškinimų. Dreizeris mėgsta kaip reikiant išsiaiškinti iškeltą uždavinį, kruopščiai pasiruošti – «o jeigu kas?», netgi jei kalba eina apie tai, kad būtina įkalti vinį arba iškepti žuvį. Ir štai, įsivaizduokite sau situaciją – ESI tiktai pradėjo, neskubėdamas, tiesti savo taktinį kelią, o LIE jau dumia priešinga kryptimi, šluodamas viską savo kelyje, tame tarpe ir Dreizerį… Dreizeris tokioje situacijoje Džeką suvokia kaip vulkaną, iš kurio nuolat veržiasi besikeičiančios idėjos, reikalaujančios skubios realizacijos, t.y. praktiškai kaip konfliktinį tipą… Gi Džekui toks ritmas – vienintelis galimas, juk jo požiūriu didžiausią efektyvumą galima pasiekti, maksimaliai lanksčiai pasinaudojant besikeičiančiomis sąlygomis kiekvienoje konkrečioje situacijoje.
Apie požymį pozityvizmas – negatyvizmas truputį buvo užsiminta aukščiau. ESI – negatyvistas, situaciją mato tokiu požiūriu, ko joje trūksta ir dažnai geriau suvokia negatyvias išeitis – netgi jei čia ir dabar viskas klostosi labai sėkmingai. Jeigu apie negatyvius momentus nieko nesakoma, ESI kyla pojūtis, kad kažkas svarbaus yra praleista ir nenumatyta.
Mergina ESI pratybose: Jeigu manęs klausiant – «Na kaip, tau patiko?», atsakyti «Gerai!», reiškia nieko nepasakyti. Kyla pojūtis, kad klausiama būtent apie trūkumus, juk be jų niekada neapseinama.
LIE – pozityvistas, jis, atvirkščiai, geriau suvokia situaciją tuo požiūriu, kas joje yra, ir kuo geru ji gali baigtis. Netgi jei kas nors pakrypo ne taip, LIE gali nesuteikti tam reikšmės. Gi jeigu dėmesys sutelkiamas ties negatyviais momentais, LIE susierzina, jam atrodo, kad net negatyvo paminėjimas tarsi pritraukia jį į realų gyvenimą. Šios dvi priešingybės - pozityvizmas ir negatyvizmas – nuolat yra kovos būsenoje, praktiškai neprieidamos vienovės. Beje, priešingas partnerio požiūris sukelia nuostabą ir susierzinimą: Dreizeris mano, kad Džekas į pasaulį žiūri per rožinius akinius, o Džekui atrodo, kas partneris prišaukia į gyvenimą negatyvius įvykius.
Kuomet aprašyti santykių nelygumai yra įveikiami arba priimami su jumoru, kaip ir bet kurioje dualų poroje, belieka tiktai žavėtis partneriu.
(bus tęsinys
)