JeseninasTrumpa intuityvaus etinio introtimo charakteristika
A.Augustinavičiūtė
Laisvas vertimas Solanžos. paimta iš
http://www.socionics.orgA modelis
1.
2.
EGO
3.
4.
SUPEREGO
5.
6.
SUPERID
7.
8.
ID
-----------------------------------------------
I. SUPEREGO
:blogic:
Socialinio konformizmo, informacinis blokas. Padeda reprodukuoti objektyvų išorinio pasaulio vaizdą.
Socialinių lūkesčių blokas, kurį realizuojant, žmogus stengiasi išpildyti kitų turimus lūkesčius.
Blokas, padedantis orientuotis objektyvioje veikloje. Žmogaus „sąžinė“.
Orientacijos dalykas. Išoriniame pasaulyje orientacijos dalyku tokiam žmogui yra erdvė arba tie pojūčiai, kuriuos ta erdvė sukelia: žmogaus savijauta.
Individo dėmesys perdėm krypsta į viską, kas vyksta erdvėje, neatsirenkant, kas yra daugiau, o kas mažiau reikšminga, kas turi, o kas neturi perspektyvų ateityje. Individą domina visi garsai, visos spalvos ir jų deriniai, ir apskritai viskas, kas pažįstama jutimo organais, kas sukelia estetinius jausmus arba fizinio pasitenkinimo ar nepasitenkinimo jausmus, tai yra, jis renka informaciją apie visus pragmatinius-estetinius erdvės aspektus. Viską, ką galima pamatyti, išgirsti, pajusti, paragauti, įsisavinti.
Tokiam individui erdvės savybės- tai santykis tarp vykstančių šioje erdvėje vienu ir tuo pačiu metu dalykų, vieno proceso ar poelgio sąlygotumas kitais poelgiais. Intuityvus etinis introtimas mato šiuos santykius tarp procesų ir to pagrindu kombinuoja galimus realius poelgius. Jam bet kuris potencialios energijos realizacijos dinamikoje ar darbinėje veikloje faktas (
— ekstratiminė logika) — visada rezultatas santykių tarp kitų dinamikos faktų.
Šių erdvės aspektų žinojimas tokiam individui yra iš tikrųjų pilnas ir objektyvus. Jį domina tik išorinė vykstančio pusė, tai yra, tik loginiai-dinaminiai, o ne etiniai-emociniai-nuotaikų procesai. Tie loginiai dinaminiai procesai pažadina individą tam tikru būdu į juos įsijungti, tai yra pavirsti iš stebinčio subjekto – akceptyvinio pirmojo bloko elemento realizacija – į veikiantį subjektą - produktyvinio antrojo elemento bloko realizacija.
Akceptyvinis intuityvaus etinio introtimo SUPEREGO elementas „prisisiurbia“ prie erdvės, kad individo sąmonė pilnai ir sąmoningai reprodukuotų nors šį vieną objektyvaus pasaulio aspektą, tai yra, kad būtų nors pusė pradžios pilno suvokimo nors apie vieną objektyvumo parametrų. Vaizdingai tai būtų galima taip įsivaizduoti: blokas, kaip banginis, perkošia gausybę vandens, kad surinkti visą planktoną. IM modelis per save, kaip per sietą, praleidžia masę signalų-dirgiklių, o nusėda jame be atrankos tiktai tie, kurie atitinka akceptyvinio SUPEREGO elemento parametrą.
Tokie žmonės išsiskiria estetinių jausmų subtilumu, pažeidžiamumu, nors gilaus pažinimo to, kas vyksta erdvėje, ir nėra. Jie per daug žino ir pergyvena, kad visa tai dar ir giliai išanalizuoti (išmokti). Estetinių jausmų subtilumą sąlygoja šiame bloke esantis jautrumas naujumui ir neišvengiamoms abejonėms, vertinant šias pradžias. Kuo didesnis jautrumas, tuo geriau priimamos naujovės.
Su malonumu pasakoja savo sensorinius įspūdžius. Gali pasirodyti, kad mėgaujasi išgyvenimais arba tuo, kas žinoma, nors iš tikrųjų jie tik dalijasi informacija, sukaupta SUPEREGO.
Nuo asmeninės nuomonės išsakymo, kas liečia erdvės kokybės pagerinimą, jie linkę atsisakyti. Jie duoda ataskaitas apie tai, ką matė, ką girdėjo, tačiau neprivalo nuspręsti, kaip pagerinti erdvės kokybę, išvardina visa, ką žino, tačiau nesprendžia, kokia ta erdvė privalo būti. Be to, bijo būti subjektyvūs, kadangi SUPEREGO daliai tai būtų nepriimtina.
SUPEREGO nesiginčija, ji tik svarsto. Svarsto, visiškai nieko, ar beveik nieko nepridedant nuo savęs. Pasakoja, perpasakoja - kas, kur, ką, kada ir kaip jautė. Kai jie kompanijoje dairosi į žmones, tai ne tiek dėl to, kad pažiūrėti, kaip jie apsirengę ar kaip elgiasi, kiek dėl to, kad pamatytų, kaip tie žmonės jaučiasi. Tai yra būtent tai, ką reikėtų perpasakoti ir kitiems. Kas, papasakota dualui, padeda jam suvokti priimamą informaciją savo fiziniu žiedu. Ir duoda laukiamą reakciją iš jo ID, kuri naudojama kaip šturvalas, pasirenkant kryptį perėjimui nuo svarstymų prie veiksmų. Tai perpasakojimas ir papildomos ta pačia tema informacijos paieška. Bet kokia kita informacija dažniausiai paprasčiausiai nuobodi.
Kiekvienas naujas pojūtis arba žinojimas apie jį patenka į ilgalaikės atminties klodus. Visas laisvas nuo aktualių darbų laikas automatiškai skiriamas suvokimui ir pasvėrimui, įvertinimui garsinių, regos ir kitų pavyzdžių.
Kokią informaciją šis blokas gauna apie kitus žmones? Informaciją apie tai, kokius pojūčius jie patys jaučia, kokia jų savijauta, kaip jie veikia kitų žmonių savijautas.
Tokiam žmogui nėra ribų, kur prasideda ir baigiasi kažkieno pojūčiai, jam atrodo, kad jis jaučia viską, kas gyvena. Pvz., nėštumo nutraukimas - tai nemalonūs pojūčiai ir motinai, ir vaisiui.
Visuomenės priešai. Visa, kas grasina gyvybei supančioje aplinkoje, visi ir visa, kad gadina erdvės kokybę, ją teršia.
Tokie žmonės neretai stipriai pergyvena dėl pusiausvyros gamtoje suardymo, atskirų rūšių gyvūnų mirčių. Chemija ne tik užteršia aplinką, tačiau gali ką nors gyvo irgi sugadinti, nors, galbūt, kol kas net neaišku, kad tas „gyvas“ yra iš tikrųjų gyvas.
Šio intraverto SUPEREGO bloke - pastovus savęs tobulinimas, siekiant suteikti kitiems žmonėms malonius pojūčius, ir pastovus nepasitenkinimas šiais savo gebėjimais.
Tokiam individui tobulybės viršūnė - mokėjimas kuo geriau paveikti aplinkinių savijautas, tuo pačiu pilnai patenkinant jų naujus poreikius. Keičiasi aplinkos lūkesčiai, keičiasi individo aktyvumas. Lūkesčiai - kaip valstybinis planas, kurio negalima neįgyvendinti, tačiau kurio negalima ir viršyti.
Bloko produkcija. Individas žino, ką? ir kada galima padaryti, ir puikiai veikia, jeigu tik nuo jo kas nors nuima atsakomybę už poelgį, tai yra, kai tiktai jis įsitikina aplinkinių lūkesčiais. Kai jis žino, kokie jo poelgiai aplinkiniams nebus netikėtumas.
Jis visada žino, ką galima daryti ir padaryti, tačiau dažnai jis nežino, ką reikia daryti, kad tai sutaptų su jam keliamais lūkesčiais. Jis paprasčiausiai nemoka to išskirti. Jam savi poelgiai - aplinkos kokybės rezultatas, juos lemia aplinkinių lūkesčiai. Kiek tai individui pavyksta, sprendžiama pagal tai, koks kiekis ir kokybė informacijos, surinktos bloko pagalba. Individui keliamų lūkesčių laipsnis nustatomas ne tik pagal erdvės savybes bei aplinkinių žmonių savybes, jų kultūrą, įpročius ir dinaminius stereotipus, bet ir pagal tai, kaip aplinka vertina patį individą, ko iš jo tikisi sulaukti.
Individas nori daryti tai, ko iš jo laukia aplinkiniai, tačiau tai, ką jis žino apie jų lūkesčius jo atžvilgiu, toli gražu ne 100 proc. atitinka realybę (kadangi niekas negali žinoti visos erdvės, visų jos poreikių ir visų lūkesčių, tai yra, negali pažinti to, kuo remiantis žmogaus poelgiai vertinami kitų žmonių akimis). Pilnai jis pažįsta tik tam tikrą erdvės dalį. Tačiau kuo ji didesnė, tuo, pasirodo, labiau logiškais ir labiau užtikrintais tampa individo poelgiai.
Jeigu jis mano, kad iš jo tikimasi rimto darbo, tai jis ir dirbs, jeigu tikisi, kad jis tik flirtuos, tai būtent tuo ir užsiims. Tokia moteris, pvz., negali laikyti savęs atsakinga už savo koketavimą - ji tik daro tai, ko iš jos, kaip jai atrodo, tikimasi. Todėl kompanijoje, kur vieni iš jos reikalauja koketavimo, o kiti - rimto elgesio, ji patenka į nemalonią, dviprasmę padėtį.
Kaip įtakoja individo prisitaikymo sugebėjimus jo gyvenimo paslankumas arba nepaslankumas?
SUPEREGO įvertina visa, kas yra žinoma, todėl poelgiai vykdomi žinomo ribose. Galima tvirtinti, kad individo poelgių užtikrintumas ir logiškumas lemiamas santykio tarp žinomos, pažintos erdvės ir erdvės, kurioje individas veikia. Tai yra, kuo erdvė platesnė, kurią intuityvus etinis introtimas pažįsta, ir kuo siauresnė ta erdvė, kurioje jis veikia, tuo labiau užtikrinti ir logiški jo poelgiai. Tai yra, kuo platesnis išsilavinimas, akiratis ir kuo siauresnė specializacija, tuo aukštesnė jo darbo kokybė. Kuo daugiau informacijos sukaupta, tuo mažesni pavojai nukentėti už neįtinkančius kitiems žmonėms poelgius. Poelgiai turi būti tiek laukiami, tai yra, tiek subrendę supančiai aplinkai, kad jie daugiau nieko nestebintų, kad juos priimtų kaip tai, kas privaloma daryti, kaip rezultatas to, kad introtimas tik vykdo savo pareigas. Tai vyksta su sąlyga, kad poelgiai yra adekvatūs lūkesčiams.
Aplinkinių komplimentai dėl geros šio bloko realizacijos priverčia įsitempti ir įspėja apie tai,kad individo elgesyje buvo kažkas, kas nepakankamai atitiko aplinkinių lūkesčius. Tai tas atvejis, kai komplimentai „gadina“ žmogų, paversdami jį didesniu tinginiu, negu jis buvo. Poelgių kokybiškumo pripažinimas - jų „nepastebimumas“, tačiau ne visiškas pripažinimo nebuvimas. Todėl, kad kai nėra veiklos, nerealizuojama susikaupusi kinetinė energija. Tai veda prie vidinio nerimo ir tokių aktyvumo formų paieškos, kurios saikingai dirgintų, šokiruotų aplinkinius. Tai gali prieiti iki smulkaus chuliganizmo, ir tai - tik suflerių, kaip save realizuoti, paieškos. Tarkim, dviese aptarinėja perskaitytas knygas, o šio garsaus, jų nuomone šokiruojančio, „iššaukiamo" pokalbio tikslas - sukelti aplinkai kokią nors reakciją, kuri leistų pajudėti iš vietos, užsiimti kažkuo produktyviu ir socialiai priimtinu.
Į nemalonias prieštaringas situacijas žmonės patenka, kai tenka perduoti SUPEREGO sukauptą informaciją ir kai vieniems viena informacija reikalinga (tai yra, jie laukia tos informacijos, o individas paprasčiausiai negali jos neperduoti), o kiti, priešingai, tikisi, kad ši informacija nebus perduota. Va tada ir pasireiškia žymusis „tik tu niekam nesakyk“. Ši dviprasmybė sumažėja, kai šalia dualas, orientuojantis, apie ką dera pasakoti, o ką reikia pasilikti sau.
Smūgių į šį bloką nebuvimas - įrodymas, kad individą patenkina aplinkinių lūkesčiai.
Tokiam individui vienoj ir toj pačioj situacijoj negali būti dviejų teisingų poelgių. SUPEREGO reikalauja iš aplinkos konkretaus kategoriško atsakymo apie tai, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kas yra teisinga, malonu, estetiška. SUPEREGO nedaro nuolaidų nei sau, nei kitiems, jis privalo žinoti tiksliai, koks poelgis teisingas ir logiškas. Poelgis - tai santykis su tikrove. Tai priežastys, dėl kurių pagal kitas tipologijas šis IM vadinamas konformistiniu tipu. Žmogus kovoja dėl vienareikšmiškumo, o jį vadina konformistu.
Ar gali šis tipas keisti savo poelgius savo paties valia? Tik keisdamas aplinkos lūkesčius, tai yra, keisdamas erdvės kokybę arba pačią erdvę. Jei jis aktyviai ir apgalvotai imasi keisti erdvės kokybę, keičiasi aplinkinių poreikiai ir jų lūkesčiai. Nuo to, kaip ryškiai pasireiškia kaip asmenybė, tokių pasireiškimų pastoviai laukia ir ateityje. Tai būna pavojinga naujose sąlygose. Ypatingai tada, kai individas pereina iš aplinkos su aukštesniais dinaminiais stereotipais į naują aplinką, jeigu tik jis suspėjo parodyti savo ankstesnį veidą, tai vėliau jį matuoja pirmo įspūdžio matu ir pastoviai kelia padidintus reikalavimus, kurie jam ne pagal jėgas dėl slopinančiai veikiančios aplinkos. Ši klaida ypatingai pavojinga ekstratimiškoms asmenybėms. Introtimas didesnį, nei iki tol, tempą išvysto tik konkurencijos sąlygomis, kai tai reikalinga, kai taip elgiasi visi. Kai kitu būdu negalima visko sutvarkyti. Jeigu jis dirba pagal paskyrimą, o griežtų reikalavimų nėra, jis gali būti pasyvus visą gyvenimą. Eis per gyvenimą tingios katės eisena.
Be aplinkos spaudimo iš šio sąstingio jis išeiti jau negali. „socialinis lenktyniavimas“ mažai padeda. Tokiu atveju ekstratimas be aplinkinių koregavimo negali sulėtinti tempo.
Kitas kelias - erdvės keitimas, pereinant į kitą erdvę. Tarkim, kai jis kažkur išvyksta kitur gyventi. Šio tipo imperatoriai (Tiberijus), būdami nepatenkinti aplinkos dvare lūkesčiais, persikeldavo į vasaros rezidencijas. Aplinkos pakeitimas keisdavo aplinkinių lūkesčius. Reikia atkreipti dėmesį- jis neatsisako valdžios, o tik pakeičia rezidenciją. Tokio dalyko introtimas atsisakyti negali, nors jam vadovo vieta svetima, nemaloni, apsunkinanti. Kaip introtimas už objektą - valstybę - jis nesiima atsakomybės, kadangi ši valstybė po to, kai jis išvyksta į vasaros rezidenciją, mažai jį liečia. Jis išvažiuoja todėl, kad nejaučia atsakomybės už valstybę, tačiau negali atsisakyti įsipareigojimų. Jį paskyrė, reiškia - įpareigojo, o tai šventa. Be to, atsisakius valdžios, kažkas galėtų sugriūti savęs paties suvokime.
Tai galima pailiustruoti ir buitiniu pavyzdžiu. Vyras – sensorinis loginis ekstratimas- išvyksta savo mašina su reikalais sekmadienį į kitą miestą. Žmonai - intuityviam etiniam intratimui – nėra ką veikti, bet jeigu ji liks namuose su mama, etiniu intuityviu intratimu, kuri tikisi, jog ji visą dieną pašvęs namų rūpesčiams, kuriems nebus galo, - tada žmona pasirenka jai pačiai visai nereikalingą išvyką.
SUPEREGO bejėgiškumas. SUPEREGO sunkumai - kyla dėl prisitaikymo prie aplinkos reikalavimų. Vienas ir tas pats gali atrodyti tai geidžiamas, tai nenorimas. O be viso to, dar egzistuoja ir vidinė individo linija, jis pats - susiformavusi asmenybė, kurios išduoti taip pat negalima, su kurios lūkesčiais taip pat reikia skaitytis.
Viena iš išeičių - klasifikuoti informaciją pagal šaltinius, iš kurių ji gauta: kaip informaciją iš kompetetingų ir informaciją iš nekompetetingų žmonių. Kompetetingais laikomi artimieji, tai yra, žmonės, gerai žinantys situaciją, kurioje jis veikia; dažnai tokių žmonių kategorijai priskiriama vadovybė. Taip kad kokie nors gerbiami žmonės dėl jų žinomumo ryšium su perspektyvumu to, kuo jie užsiima. Perspektyviu laikoma tik tai, kas harmonizuoja visuomenės gyvenimo veiklą.
Kūrybinių ieškojimų šaliniai. Problemos, kuriomis to nuosekliai užsiima EGO, gimsta SUPEREGO bloke. Šio tipo EGO visada būna nukreiptas į kokio nors gerbūvio sukūrimą ateityje.
Kokios kūrybos socialiniu atžvilgiu imasi ir kokiais keliais eina šis individas?
Intuityvus etinis introtimas negali gyventi, naudodamas dvejopus elgesio būdus vienoje ir toje pačioje situacijoje. Todėl socialiai kūrybingas jis tampa tose sąlygose, kai aplinkinių lūkesčiai tampa prieštaringi. Tai yra, būtent tai, kad jiems būtini normatyvai, kad jiems reikia žinoti vienintelį teisingą būdą, kaip elgtis tam tikrose situacijose, o tokio atsakymo nėra, daro juos reformatoriais ir filosofais. Geriausias pavyzdys būtų Ž.Ž. Ruso, kuriam gyvenime teko suktis skirtinguose visuomenės sluoksniuose, kurie kėlė prieštaringus reikalavimus, ir jis negalėjo nuspręsti, kokie gi iš tikrųjų teisingi poelgiai. Kiekvienas socialinis sluoksnis, kuriame gyveno Ž.Ž.Ruso, kėlė savus reikalavimus žmonių elgesiui, jų poelgiams, tam tarpe ir paties Ruso poelgiams. Poelgis - tai savo santykio su realybe išraiška. Kokie gi turi būti poelgiai, jeigu kiekviena žmonių grupė, su kuria tu bendrauji, kelia vis kitus lūkesčius? Iš čia kilo jo lozungas: „Atgal į gamtą“ ir į natūralų žmonių elgesį. Tai yra, šis IM tipas (kaip ir bet kuris kitas) tampa visuomeniniu kovotoju, siekdamas rasti konformistinius elgesio būdus arba konformistinius santykius.
Maža to, kad tarp daugelio normatyvų individas pasirenka normatyvus, taikomus sau. Jis negali gyventi visuomenėje, kur jam kels pastovią sumaištį skirtingais jam neįprastais poelgiais ir kintančiais lūkesčiais. Jis negali gyventi situacijoje, kur jo asmeniniai poelgiai prieštaringai vertinami. Todėl kai nėra aiškiai išreikštų, grynų lūkesčių, jam tenka su ypatingu uolumu laikytis savo atrastų, savo paties surastų socialinio gyvenimo plotmėse normatyvų. Jis uoliai kovoja už „objektyvią“ tiesą tokiam pavidale, kokiam ją supranta. Vieniems jis juokingas ir apgailėtinas, kitiems - didis. Iš tikrųjų socialiai nauja visada gimdavo, o ko gero, ir ateity gims tik tada, kai atskiri pakankamai stiprūs žmonės patenka ir pateks į tokias kankinančias jų „perdarymo“ situacijas.