Solanža rašė:
<...> bet tai natūralu, kad robai, kaip ir jeseninai, "emocinėje-intymioje" sferoje, kaip įvardijai, leidžiasi vedami. Abiems reikia partnerių su stipria
Todėl ir nesigauna papildymas. Todėl ir kyla problemų. Abu tikisi kad kitas imsis lyderio rolės. Bet tai ir yra priežastis, dėl kurios man sunku laikyti robą vyrišku tipu. Neatitinka to, kaip įsivaizduoju, kad turėtų partnerystėje elgtis vyras. Bet kokiai drąsiai hugei turbūt tik leisk robui pavadovaut, malonumą pajus. Ir nevyrišku nepavadins. Ir logiką pagirs. Ir pasidžiaugs, kad pristabdo jos lėkimą. Kiekvienam savo.
Solanža, labai vaizdžiai rašai
Viską išdėlioji kaip ant delno!
Mano nuomone tarp "ryžtingumo" ir
dėti lygybės ženklo negalima. Tai nėra tas pat. Tačiau Tavo aprašytoje Jesenino SAVIJAUTOJE - viskas labai tikslu. Vėl įžvelgiu tarptipinį sąlytį tarp konkrečių tipų - ko kiekvienas iš prigimties tikisi ir ko kitas jam (taipogi iš prigimties) negali suteikti. Jesenino komfortiškkai (saugiai, patikimai) saviajutai REIKIA
, tačiau vienmatė Robo
niekada neveiks kaip keturmatė... Galima ištreniruoti - tačiau vienmatė funkcija treniruojasi tiktai per patirtį. O kiekvienoje naujoje situacijoje bandys pritaikyti "išmoktus šablonus", kurie "čia ir dabar" gali netikti. Robas labai stengsis viską daryti taip, "kaip reikia" (išmąstydamas tai, stengdamasis apskritai žinoti, ko reikia moteriai iš vyro), tačiau jis neprilygs keturmatei
, kuri vos užmetusi žvilgsnį MATO, ko reikia konkrečiai šiuo momentu, MATO netgi ko
gali reikėti sekančiame žingsnyje...
Kartais bendravimą tarp dviejų
konkrečių tipų galima aiškintis per tarptipinį sąlytį. Tarptipinis santykis - siauresnė sąvoka. Į sąlytį įeina daugiau: pvz., konkrečių asmenybių ypatumai, jų ankstesnė bendravimo patirtis su įvairiais tipais (t.y. elgesio nuostatos). Taigi "sąlytis" gaunasi labai individualus.
Iš savo patirties galiu kalbėti pvz. apie
skirtumus dualiniame ir kvazitapačiame santykyje (miražiniame šis aspektas veikia panašiai kaip dualiniame)
Bendraudama su aplinkiniais žmonėmis (būdama poroje su dualu) - aš galiu sau leisti visiškai atsipalaiduoti, patirti relaksacijos malonumą. Netgi jei kažką "leptelčiau" netyčia - dualas išvairuos situaciją, kad aplinkiniai suvoktų būtent taip, kaip aš norėjau pasakyti, kad atmosfera išliktų maloni.
Poroje su kvazitapatuku irgi vyksta panašiai, atmosferos valdymo "vadžias" atiduodu į jo rankas. Tačiau rolinė
ne visada sugebės padėti išvengti "duobės". Ji nesuspėja matyti tiek daug niuansų ir jų kontroliuoti.
Skirtumus galiu iliustruoti pavyzdžiu - tarsi leistumėmės kartu rogutėmis nuo kalno... Dualas išvairuoja taip, kad jokių kauburėlių ir duobučių net nepajusi - "vien tik saulė, vien tik vėjas, skrydžio laimė prieš akis".
Su kvazitapatuku lekiant - tos duobutės jaučiasi (kartais pakrato), o būna, kad ir išvirstame iš rogučių ("gerinti" situaciją tenka vėl iš naujo lipant ant rogučių).
Aš nesakyčiau, kad toks ir toks tipas "nemoka" ar "neturi" to ar ano... Visi turi visus aspektus. Poroje (sąlytyje) galima pažiūrėti bendrą kiekvieno aspekto matiškumą (aprėptį). Su dualu, aišku, jis bus didžiausias. Kiekviename kitame santykyje - matysime, ko labiausiai abiems trūksta. Trūkmui kompensuoti, suprantama, reikės pastangų. Bus jaučiama tarsi "stabdis", kuriam išjudinti kiekvienas (iš savo silpnųjų funkcijų) žiūrės į KITĄ, kad šis paspaustų "gazą". Žmogaus prigimtis - dualinė (ir niekur nesidėsi)...