Liepa rašė:
Manau, kad diskutuoti mėgsta abudu - ir Hamletas, ir Hekslis. Ir vienas, ir kitas savo kvadrose turbūt yra idėjų generatoriai. Tik jie prie reikalo eina iš visiškai priešingų pusių - ir tai natūralu "gęsintuvams".
Tai, ką rašei apie Hekslį, mano nuomone, yra tipiškas programinės iracionalios
pasireiškimas.... (nevaržoma laisvė ir unikalumas, daugiavariantiškumo laikymasis). Erzina todėl, kad Tu orientuota į konkretumą, apibrėžtumą.
Hamleto kūrybinės
veikimas patenka Tau į sugestyvinę funkciją - todėl Tau "siųstuvas" atrodo labai sektinas, protingas ir pan. O su "dalykiniu" Heksliu norisi konkuruoti, varžytis...
P.S. Tolerancija - ne socioninė savybė. Tai asmenybės kultūra, išsiauklėjimas.
As nenoriu su juo varzytis! As noriu normalaus bendravimo, t.y. apsikeitimo emocijomis. Sita veikla jis neuzsiimineja.
Apskritai, mes pradzioje labai patikome vienas kitam. Man patiko jo elegantiskumas ir santurumas, bet veliau jo visas santurumas dingo. Jam patiko mano provokatyvus ir karstas bendravimo budas, taciau su juo bendraudama as pavirtau i viena dideli ledo gabala. Jam su etika viskas tvarkoje, bet ta jo etika tokia santuri, o emocijos tokios lengvos, kad manes jos visiskai neveikia. Nera to vidinio kontakto nors tu ka. Dar taip nebuvo.
Musu diskusijos baigiasi tuo, jog Hekslis pradeda skustis, jog jis neissimiegojo ir ji labai lengva suerzinti. O man patinka erzinti, ypac kai jis pats nesustojo sneketi laiku.
Jis man sako "tu esi ideju zmogus ir turetum bendrauti su tokiais paciais" man atrodo, kad jis cia ideju zmogus.
Dar karta palinkejo, kad ismokciau pakeisti savo nuomone. O as skundziuosi, kad jis nesugeba buti pastovios ir tvirtos nuomones.
Cia dalykiniai santykiai?